Nuotrauka – klier. Tautvydo Kapcevičiaus
Dievo svajonė
Dievo žodis mums skelbia apie sunkumus, kuriuos patyrė izraelitai, keliaudami iš vergovės į Pažado žemę. Žmones puolė nuodingos gyvatės, jie buvo silpni ir ligoti. Tai atsitiko dėl to, kad jie priekaištavo Dievui ir Mozei: „Kam mus išvedei iš Egipto?“ Šiame priekaište glūdi gilesni dalykai: „Kam mus išvedei iš vergovės? Mums nereikia laisvės. Mes norime atgal į savo Egiptą.“
Sunkioje situacijoje Dievas duoda išgelbėjimą: Mozei liepia padirbdinti varinį žaltį, kuris bus išsigelbėjimo ženklas kiekvienam, kuris į jį pažvelgs. Tai reiškia pranašystę apie Kristų, kuris ant kryžiaus iškeltas tapo mūsų išganymo priežastimi.
Ką Dievas mums tuo nori pasakyti? Ogi tai, jog kiekvienoje sudėtingoje situacijoje Dievas turi parengęs išeitį, duoda išgelbėjimo žinią. Anot psalmės, „Vargšų maldų jis klausysis, jų prašymų jis nepaniekins“ (Ps 102).
Prisimindami šios dienos jubiliatą maestro Juozą Naujalį, galime jo darbuose įžvelgti tam tikrus momentus, kurie galėtų tapti gairėmis ir šiandienos žmogui.
Juozas Naujalis pradėjo savo muzikinę veiklą tuomet, kai Lietuva buvo carinės Rusijos gniaužtuose. Jis suprato, jog reikia padėti lietuviams visų pirma Bažnyčioje pajusti savo tautinį orumą. Labai trūko giesmių, todėl jis ėmėsi kurti lietuviškas giesmes, dainas bei kitus kūrinius. Kai kurios iš jo dainų pagal Maironio žodžius yra tapusios liaudies dainomis, pvz., „Lietuva brangi“, „Už Raseinių ant Dubysos“ ir kt. Mes iki šiol bažnyčiose giedame daug giesmių, kurioms muziką sukūrė J. Naujalis.
1906 metais jis išleido „Lietuvišką bažnytinį giesmyną“. Tai buvo dar iki Nepriklausomybės paskelbimo. Žinomos jo giesmės „Malda už Tėvynę“, „Alyvų daržely“, „Atskamba balsas“, „Linksma diena mums nušvito“, „Rasokit dangūs“, „Tyliąją naktį“ ir daugelis kitų giesmių, jo paties sukurtų ar pritaikytų lietuviškai giedoti bažnyčiose.
Maestro J. Naujalis talento nepasilaikė sau, bet siekė dalintis su kitais. Vargonininkaudamas šioje katedroje jis suprato, kad atsikuriančiai Lietuvai reikia žmonių, gebančių kitus mokyti ir organizuoti. Kaimų bažnytėlėse vargonininkai buvo savamoksliai, grojo ir giedojo, kaip tik išmanė, kiekvienoje parapijoje vis kitaip. Tuo tikslu jis 1892 m. Kaune įsteigė privačius vargonininkų kursus ir daug metų jiems vadovavo, rengė vargonininkus ir chorų vadovus. Jo rūpesčiu Lietuvos parapijų vargonininkai labiau ėmė rūpintis bažnytinės muzikos propagavimu, kunigai savo vargonininkus pradėjo siųsti tobulintis į J. Naujalio vargonininkų kursus, kurie virto tikra vargonininkų mokykla. Šis žingsnis rodo, kaip svarbu yra dalintis Dievo dovanomis. Jei kas turi kokį talentą, tai duota dėl kitų, dėl bendruomenės praturtinimo, o ne savo egoizmui skatinti.
Šiandien tarp mūsų dalyvauja ir Kauno kunigų seminarijos auklėtiniai. J. Naujalis rūpinosi, kad jaunieji Lietuvos kunigai būtų išprusę muzikoje, nes jis buvo giedojimo dėstytojas ir kunigų seminarijos choro vadovas. Anuomet vyskupas Mečislovas Paliulionis jam patikėjo įvykdyti bažnytinės muzikos reformą – kelti giedojimo lygį pradedant nuo kunigų ir vargonininkų.
J. Naujalis buvo įsitikinęs, kad Dievo garbinimui turime skirti gražiausius muzikos kūrinius, kurie keltų maldininkų širdį link Dievo. Kad širdis kiltų link Dievo – toks, sakytume, buvo pagrindinis Juozo Naujalio siekis, kaip ir šiandienos psalmės atliepe: „Viešpatie, išgirsk mano maldą, mano šauksmas tave tepasiekia“ (Ps 102).
Evangelija šiandien mus ragina žvelgti į Jėzų, kuris iškeliamas ant kryžiaus panašiai, kaip tas varinis žaltys. Jei į žaltį užtekdavo pažvelgti, tai į Jėzų reikia tikėti. Anot popiežiaus Pranciškaus, Dievas turi svajonę išgelbėti kiekvieną žmogų. O ar mūsų svajonės atitinka didžiąją Dievo svajonę?
Kodėl prakalbau apie svajonę? Muzikos žinovai iš karto suprato, nes ir maestro Naujalio vienas žinomiausių ir gražiausių instrumentinių kūrinių yra „Svajonė“. Tai instrumentinis kūrinys, be žodžių. Tačiau jis leidžia kiekvienam jo klausytojui turėti ir vystyti savo svajonę. Atsimenu, kuomet grojau viename kolektyve, grojome Naujalio „Svajonę“. Baigėsi laikas, suskambo skambutis į pertrauką, tačiau niekas neatsistojo, bet grojo toliau. Kūrinį pabaigus kažkas pradėjo groti iš naujo. Visi kiti jam pritarė ir grojo svajodami. Tuomet supratau, kad tas kūrinys – ypatingas. O šiandien matau, jog Naujalio svajonė, kad Lietuva turėtų savo profesionalią lietuvišką bažnytinę muziką, pildosi. Per popiežiaus Pranciškaus vizitą Santakoje skambėjo specialiai tai progai sukurtos giesmės. Tokia buvo maestro artimoji svajonė – Lietuvoje skamba profesionali bažnytinė muzika! O kokia svajonė yra esminė žmogui? Būti amžinai laimingam.
Tokią svajonę turi Dievas mūsų atžvilgiu. Gyvenkime taip, kad savo mažomis svajonėmis atitiktume didžiąją Viešpaties svajonę ir būtume amžinai laimingi.
