Meilės ir gailestingumo misija
Jėzus sakė: „Jūs visi esate broliai“ (Mt 23, 8). Ar tikrai esame broliai? Atėjome iš santvarkos, skelbusios klasių kovą ir nuolat ieškojusios priešų. Tačiau patekome į kitą santvarką, kuri taip pat stokoja meilės. Grynasis kapitalizmas yra beširdis, nes verčia žmogų rūpintis tik savimi, kovoti už savo interesus, verslą, pinigus ir todėl formuoja jo nejautrumą kitiems. Mes, Kristaus sekėjai, esame pašaukti liudyti, jog vieni kitiems esame broliai, o ne priešai. Mūsų misija – šalinti ar bent švelninti tvyrantį beširdiškumą.
Prieš trisdešimt metų Lietuvoje kunkuliavo laisvės sąjūdis, kuriame aktyviausiai reiškėsi Lietuvos vyrai. Vyrai mąstė, kad politinės laisvės susigrąžinimas išspręs visas Lietuvos problemas. Po trisdešimt laisvės metų aiškiai suvokiame, kad nors laisvė yra didelė Dievo dovana, labai sunku ja atsakingai naudotis.
Sąjūdžio metu Lietuvos moterys kūrė meilės, atjautos ir gailestingumo sąjūdį, kuris turėjo Caritas vardą. Lotyniškas žodis „caritas“ reiškia gailestingąją meilę. Meilės ir gailestingumo sąjūdis Lietuvai buvo ne mažiau ir gal net reikalingesnis ir už laisvės sąjūdį. Penkiasdešimt metų trukusi okupacija Lietuvą pavertė ekonomiškai atsilikusia šalimi, vargas buvo matomas kiekviename žingsnyje. Tačiau Lietuvos moterys matė ir dvasinį vargą – žmonių susvetimėjimą, religinį neraštingumą ir pagalbos reikalingas šeimas. Lietuva buvo panaši į Jėzaus palyginime minimą keleivį, patekusį į plėšikų rankas. Reikėjo gailestingojo samariečio, kuris pasilenktų prie sužeisto keleivio ir pabandytų jam padėti. Garbė Lietuvos moterims – seselėms vienuolėms ir pasaulietėms, kurios ėmėsi gailestingojo samariečio darbo.
Prieš trisdešimt metų pajutome, kad nesame vieni ir užmiršti, bet kad esame Visuotinės Bažnyčios – didelės krikščioniškos bendruomenės – nariai. Plaukė pagalba iš Europos ir net tolimosios Amerikos bei Kanados. Mus žavėjo vokiečių katalikų pasišventimas, kai matėme vieną po kito atvažiuojančius, suaukotų gėrybių pilnus krovininius automobilius. Iš savo tikėjimo brolių ir mes mokėmės, kad artimo meilė reikalauja atidžiai žvelgti į kitus ir su jais dalytis turimomis gėrybėmis.
Caritas Lietuvoje nuėjo ilgą transformacijos kelią. Iš jo susikūrė Katechetikos ir Šeimos centrai. Caritas inicijavo Krizių centrą, socialines studijas Vytauto Didžiojo universitete, kūrė labdaros valgyklas, įkūrė pirmąjį hospisą Petrašiūnuose.
Greitai Carito moterys į gailestingojo samariečio darbą pasikvietė ir vyrus. Krikščioniškos artimo meilės veikla negalėjo būti moterų nusavinta; į ją turėjo įsitraukti kiekvienas sąmoningas į Dievą tikintis žmogus.
Lietuvos moterų sambūris Caritas, susikūręs kaip visuomeninė organizacija, pamažu subrendo ir tapo bažnytine organizacija, gyvuojančia visose vyskupijose.
Carito žmonės nuveikė daug gerų darbų, bet neišvengė ir nesėkmių. Nesėkme galima įvardinti dalinimą labdaros, kuri buvo reikalinga, bet kartais žmones ir gadino. Susiformavo sąmonė, kad kažkas turi duoti, todėl galima nedirbant pragyventi.
Kaip didelę nesėkmę įvardinčiau mūsų nesugebėjimą gailestingumo darbams išjudinti didžiosios tikinčiųjų dalies. Iki šiolei daugelis mąsto, kad karitatyvinė veikla priklauso tik Carito nariams, ypač moterims; iš tikrųjų, kiekvienas tikintis žmogus yra pašauktas į meilės ir gailestingumo misiją.
Šiandien reikia mąstyti ne tik apie pagalbos teikimą nepajėgiantiems savimi pasirūpinti; ne mažiau reikia mąstyti, kokiu būdu mažinti tarp žmonių išaugusias sienas, kaip stabdyti pykčio bangą, kuri ritasi per Lietuvą ir neša sunkiai pataisomų nuostolių.
Mylėk artimą kaip save patį. Tas artimas nėra tik kolega iš savos partijos ar komandos, nes tokį artimą mylėti mokėjo ir tie, kurie anuomet kitus kankino ir šaudė. Artimas nėra tik tas, kuris mąsto panašiai kaip mes. Artimas yra kiekvienas žmogus, net vadinamas priešu, nes Jėzus už kiekvieną paaukojo savo gyvybę.
Dievo įsakymas Mylėk savo artimą įpareigoja mus priešintis visuotinai žmones užvaldžiusiai pykčio bangai ir giliai suvokti, kad visi, kurie kursto nekęsti, niekina ir išjuokia skirtingus nuo savęs žmones, dirba juodą darbą, ne tik stumiantį visus į neviltį, bet ir statantį sunkiai įveikiamas kliūtis visiškam Lietuvos prisikėlimui. Tikras tautos prisikėlimas prasideda nuo didžiojo Dievo ir žmogaus meilės įsakymo vykdymo. Tikroji meilė – tai ne emocijos ir ne keli centai, įdėti į elgetos ranką, bet angažavimas kovoti už teisingesnę ir geresnę visuomenę, geresnę Lietuvą; tai gebėjimas atleisti nuoskaudas ir kasdienis tarnavimas vieni kitiems toje vietoje, kur Dievas leidžia mums būti ir veikti.
