Laisvės kelias
Išėjimo knygoje Dievo žodis mums pasakoja apie einančią į laisvę išrinktąją tautą. Pavojus, kad egiptiečiai pasivys ir susigrąžins į vergiją, jau buvo likęs praeityje. Tačiau kiekviena kelionės diena atnešdavo vis naujų išbandymų – trūko maisto, vandens ir pats žygis per dykumą buvo labai sunkus. Žmonės pyko dėl patiriamų sunkumų, nuolat kaltino Mozę, kam šis išvedęs juos į dykumą, nes nesimatė kelionės galo.
Čia, dykumoje, prie Sinajaus kalno Dievas per Mozę nurodė ne trumpiausią kelią per dykumą į Pažado žemę, bet moralinį kelią, kurio tauta privalo laikytis, jei nori pasiekti tikslą ir būti laisva. Išrinktoji tauta gavo Dekalogą – Dešimt įsakymų, kurių privalėjo laikytis.
Pirmasis Dekalogo įsakymas įpareigojo laisvės siekiančią tautą garbinti tik vieną Dievą, išvedusį juos iš vergijos. Stabmeldystė Egipte buvo tapusi neatskiriama izraelitų vergiško gyvenimo dalimi, todėl einant į laisvę reikėjo nusigręžti nuo stabų ir laikytis Dievo kelio.
Dekaloge buvo labai svarbus įsakymas švęsti šabo dieną. Už šio įsakymo nesilaikymą būdavo baudžiama mirtimi. Viena savaitės diena išskirtinai privalėjo būti skirta tik Dievui.
Kiti įsakymai apibrėžė, koks privalo būti laisvų žmonių elgesys. Tiesumas, sąžiningumas, moralinis švarumas, žmogaus ir jo nuosavybės gerbimas – tokie buvo pamatiniai reikalavimai tautai, norinčiai būti laisvai ir laimingai.
Ši istorija apie izraelitų kelionę per dykumą ir Dekalogo gavimą skaitoma sekmadienį, kai švenčiame Kovo 11-ąją – tą neužmirštamą dieną, kai po ilgų okupacijos metų pasiskelbėme, kad norime būti laisvi.
Į Kovo 11-ąją mes ėjome sunkiu keliu per partizanų aukas, per kalėjimus ir tremtis. Šiame kelyje buvo labai svarbu laikytis Dekalogo. Tie, kurie jo laikėsi, kad ir patyrė kelionės nuostolių, į Kovo 11-ąją atėjo nesužeistomis širdimis. Tie, kurie Dekalogo nepaisė, atėjo į Kovo 11-ąją nepasiruošę pasitikti laisvės ir joje gyventi. Vergas visuomet yra panašus – ar jis būtų senovės Egipte ar dabartinėje Lietuvoje. Jis nenori žinoti, kas yra teisingumas, sąžiningumas ar pagarba kitam žmogui, nes mąsto ne apie Dievą ir jo valią, bet tik apie sotų ir pramogomis paįvairinamą gyvenimą.
Prieš dvidešimt dvejus metus mes atėjome į Kovo 11-ąją, bet ne į galutinį kelionės tikslą. Visas žmogaus gyvenimas yra ėjimas į išsilaisvinimą, kuris kažkada įvyks per mūsų asmeniškas Velykas – mūsų prisikėlimą amžinajam gyvenimui. Apie šį tikslą mes, tikintieji į Kristų, nuolat mąstome ir jo siekiame. Mes visi esame šios žemės keleiviai ir visi galime pavargti kelionėje ir būti gundomi nesielgti taip, kaip nurodo mus vedantis Dievas. Kas atsitinka tuomet?
Evangelija pasakoja apie Jėzų, atvykusį į Jeruzalės šventyklą ir pamačiusį liūdną vaizdą: Dievo namai buvo paversti prekybos namais. Kaip rašo evangelistas Jonas, Jėzus išvijo prekiautojus iš šventyklos ir išvartė pinigų keitėjų stalus.
Dievo žodis skatina mus labai rimtai susimąstyti, ar kartais ir mes Dievo šventyklos nepaverčiame prekybos namais. Dievo namai yra ne tik jo garbei pastatytos bažnyčios, cerkvės ar sinagogos, bet ir visa Lietuva, ir tikinčiųjų į Kristų žmonių Bendrija, ir kiekvieno mūsų širdis. Tad kaip mes elgiamės su šiomis Dievo šventyklomis?
Jeigu atgauta laisvė naudojama tik vagystėms, sukčiavimui ir žmonių skriaudimui vien dėl to, kad augtų asmeninės sąskaitos bankuose ar dygtų vilos gražiausiuose gamtos kampeliuose, tuomet yra nešvari prekyba Dievo namuose.
Jei dvasininkai, užuot rūpinęsi nuoširdžiai tarnauti žmonėms, rūpintųsi tik savo asmenine gerove, apleisdami pareigas ir meilės įsakymo vykdymą, jie taip pat taptų prekeiviais Dievo namuose.
Jei žmonės nesirūpintų, kad jų širdyse būtų įrašytas Dekalogas, bet leistų viešpatauti goduliui, pavydui, neapykantai, gašlumui, jei jų širdyse būtų įrašytas lozungas: „duonos ir žaidimų“, tuomet jie būtų ne laisvos Lietuvos piliečiai, ne į laisvę einantys Dievo vaikai, bet tik apgailėtini prekeiviai, kuriuos reikėtų išvyti iš Dievo šventyklos.
Visa, ką šiandien mums sako Dievo žodis, yra tiesiog akivaizdu. Tačiau šio akivaizdaus žodžio, savo nelaimei, galima nepaisyti, kaip jo nepaisė apaštalų laikų pagonys. Ne veltui tautų apaštalas Paulius rašė pirmiesiems krikščionims: „Mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė. Bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – mes skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis“ (1 Kor 1, 23–24).
Maldoje palinkėkime vieni kitiems branginti laisvės dovaną ir Dievo parodytą laisvės kelią, kuriuo turime eiti kiekvieną savo gyvenimo dieną.
Arkivysk. S. Tamkevičius
