Mielieji,

nuoširdžiai sveikinu visus, kurie laukėte Kristaus Gimimo švenčių, ruošėtės Viešpaties atėjimui, kurių širdys kupinos Dievo troškimo. Sulaukėme Šventų Kalėdų – tegul kiekvieną paliečia šios akimirkos paslaptis ir džiaugsmas. Ši naktis yra išsipildymo laikas. Šis laikas yra dovana.
Vienoje iš liturginių knygų surašyti kasdien minimi šventieji ir šventės, o Dievo Sūnaus gimimas skelbiamas labai iškilmingais žodžiais. Šis skelbimas primena prieš Jėzaus gimimą buvusius įvykius, taip pat žmones, kurie atsiliepė į Dievo užkalbinimą, sakė Jam „taip“, pasitikėdami Dievo žodžiu.

Šiandien, praėjus nežinomiems amžiams nuo to,
kai Dievas sutvėrė dangų ir žemę,
ir žmogų sukūrė į save panašų,
kažkiek tūkstančių metų po tvano,
kada Dievas vaivorykštę parodė kaip Sandoros ženklą,
21-ą amžių po Abraomo ir Saros laikų,
trylika šimtmečių po to, kai Mozė išvedė Izraelio tautą iš Egipto <...>,
tūkstantmetį po Dovydo patepimo karaliumi <...>,
194-oje Olimpiadoje ir Romos miesto įkūrimo 752-aisiais metais,
Oktavijaus Augusto valdymo 42-aisiais metais,
kai visame romėnų pasaulyje viešpatavo taika,
Jėzus Kristus, Amžinasis Dievas, amžinojo Tėvo Sūnus,
norėdamas visą pasaulį pašventinti savo gailestingu atėjimu,
Šventosios Dvasios pradėtas <...>,
Judėjos Betliejuje gimė iš Mergelės Marijos.

Šie iškilmingi žodžiai mums atskleidžia, kad Dievas yra istorijos Viešpats, įžengiantis į pasaulio laiką bei erdvę. Jam rūpi visa žmonija. Dievas nenusišalina nuo nieko, kas paliečia žmogų. Jam svarbūs net imperatoriaus vardas ir Graikijos olimpinių žaidynių atletai. Tuo labiau Dievas nėra abejingas mūsų gyvenimo rūpesčiams ir vargams. Dievas mato žmones, kurie išgyvena skausmo ir ligos išbandymus; šeimas, kurios jaučiasi prislėgtos ekonominių sunkumų ar nustumtos į pakraštį skaudžios nelygybės; jaunus vyrus ir moteris, kurie neįžvelgia ateities perspektyvos; šalį, kuri neužtikrinta rytojumi; pasaulį, kuris prarado viltį pasiekti iš teisingumo kylančią tikrą ir ilgalaikę taiką. Bet kaip tik mums visiems – kad ir kur būtume, kad ir ką patirtume, – skelbiama geroji žinia: Dievas ateina pas mus.

Kalėdose švenčiame amžinai naują Dievo meilę, žadinančią naują viltį. Jos reikia mums vis iš naujo, kai matome savo pačių nesėkmes, dar labiau – subombarduotus miestus, nužudytus vaikus, kai girdime ginklų žvangėjimą pasaulyje. Viltį patirsime, kai tikėjimas nesiribos išorìnių tradicijų kartojimu, kai nepasiduosime vyraujančiai vartojimo logikai. Didžiausia Kalėdų dovana – tai ne laikinumu paženklinta dovanėlių gausa, bet pats Jėzus, tapęs mūsų broliu. Ar pažįstame Jį, ar esame atidūs Jo žiniai, Jo Gerajai Naujienai – Evangelijai? Tegul Jis būna mūsų kasdienybės bendrakeleivis ir bičiulis, o ne šventinis personažas, kurį prisimintume kelis kartus per metus.

Kalėdos šiandien, labiau negu bet kada, gaivina viltį, skatina mąstyti apie didžius dalykus, įsipareigoti be atodairos darbuotis dėl visuotinio gėrio kartu su silpnaisiais ir mažaisiais – tais, kuriuos stiprina žmogumi tapusio Dievo Sūnaus artumas.
Nuostabu, kad gimusį Jėzų pažino ir priėmė ne turtingieji, bet mažieji. O tie, kurie jautėsi savimi patenkinti, nerado laiko pas Jį ateiti. Prie ėdžių su Kūdikiu skubėjo kitų niekinami ir nešvariais laikomi piemenys. Tarp tų mažųjų buvo ir išminčiai. Nestokoję materialių gėrybių, jie ieškojo, kas atsakytų į didžiuosius gyvenimo klausimus, kuriuos savo viduje kelia kiekvienas žmogus. Šis vargingumas skatino leistis į kelionę ir ieškoti To, kuris ateina iš Dievo atskleisti žmonėms Tiesos.

Per šiuos vyrus ir moteris, t. y. per kiekvieną iš mūsų, Dievas siekia kurti savo meilės, tiesos, teisingumo ir taikos istoriją. Suprasdami savo ribas ir vargingumą, ir mes, kaip piemenys, skubėkime pamatyti „kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 12). Šią šventą Kalėdų naktį priimkime Jėzų, Taikos Valdovą, į savo širdis, šeimas, mūsų Bažnyčią ir pasaulį. Ką tik gimęs Kūdikis, suvystytas vystyklais ir paguldytas ėdžiose, – tai visa gelbstinti Dievo galia.

Per Kalėdas giedame „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14). Šie žodžiais išsakome amžiną ir neužgesinamą savo troškimą – Dievo meilės ir taikos, ramybės širdyse ir pasaulyje troškimą.

Tegul tikrumas, kad Dievas mus myli ir nori mus išgelbėti, kad Jis nenusišalina nuo mūsų pasaulio ir istorijos, kad Jis su mumis ir lydi kiekvieną gyvenimo dieną, teikia mums šviesą ir viltį.
Džiugių šventų Kalėdų!

+ Lionginas VIRBALAS
Kauno arkivyskupas metropolitas