2016 m. gruodžio 31 d.
Homilija Padėkos Mišiose Kauno arkikatedroje
Gruodžio 31-oji – paskutinė metų diena. Išvakarėse jau pradedame švęsti Mergelės Marijos Dievo Motinos iškilmę. Šį vakarą dėkokime Viešpačiui už viską, ką mums davė praėjusiais metais, prašykime atleidimo už tai, ko nepadarėme, prisiminkime gražius ir svarbius metų momentus, patirtus džiaugsmus ir išgyventus skausmus, pasiektus tikslus ir neįgyvendintus troškimus. Reikia pamąstyti apie laiko prasmę, apie praėjusius mėnesius ir metus. Šio vakaro pamaldos ir Dievo žodis pasiūlo mums kelias mintis.
Šv. Mišių pabaigoje giedosime padėkos himną, kuris prasideda Dievo šlovinimu: „Tave, Dieve, garbinam, Tave, Viešpatie, išpažįstam“ ir baigiasi pasitikėjimą skatinančiu kreipiniu: „Tavim mes pasitikim, Viešpatie: nenusivilsim per amžius.“ Ką tik pasibaigę metai nebuvo lengvi. Ir toliau Lietuva traukiasi, žmonės išsivažinėja. Praraja tarp turtingiausių mažumos ir sunkiai išgyvenančių daugumos vis didėja. Matome nepaliaujamai kylančias grėsmes mūsų ateičiai visame pasaulyje.
Tačiau šloviname Tave, Viešpatie, už visa gera, kurį nepaliaujamai darai pasaulyje. Vis dėlto yra daug gėrio ir daug darančių gera. Gerumas – ne tik dideli darbai, kuriuos visi pamato ir apie juos kalba. Tai taip pat maži patarnavimai, ligonio aplankymas, pabuvimas kartu, vilties palaikymas, kasdienė ištikimybė. Ypatingieji Gailestingumo jubiliejaus metai paskatino labiau žvelgti į Gailestingąjį Tėvą ir stengtis būti į Jį panašiems. Kaip reikia šių mažų gerumo sėklų, iš kurių augtų darnos medžiai! Prašykime, kad ateinančiais metais gėris nugalėtų blogį, kad mes taptume kilnesni ir solidaresni su visais.
Skaitinyje apaštalas Jonas primena, kad „atėjo valanda paskutinė“ (1 Jn 2, 18). Tiesa, gyvename paskutines šių metų valandas, bet drauge tikimės, kad jos nesibaigs, kad ateinantieji metai mums atneš daug naujų valandų ir dienų. Apaštalas Jonas čia kalba ne apie metų pabaigą. Krikščionys nuo pat Jėzaus įžengimo į dangų laukė sugrįžtančio Viešpaties, ir kiekvienas laikas jiems atrodė kaip paskutinis. Ir mes išpažįstame, kad Kristus dar turi ateiti. Katekizmas primena: „Teismo dieną, pasaulio pabaigoje, Kristus ateis su didžia garbe ir pasieks galutinį gėrio triumfą prieš blogį, nors abu jie kaip kviečiai ir raugės augs drauge per visą istoriją“ (KBK 681).
Dažniausiai šį atėjimą susiejame su katastrofomis, Apreiškimo knygoje aprašytais išbandymais ir todėl jis mus gąsdina. Ką reiškia laukti Kristaus atėjimo? Tai reiškia, kad mes, tikintieji, turime viltingą ateities perspektyvą. Ne lengvą ir patogią, bet viltingą, nes Viešpats neapleidžia mūsų. Popiežius Benediktas XVI pabrėžė skirtumą tarp optimizmo ir vilties. Optimizmas yra temperamento savybė. Kai kurie žmonės iš prigimties džiugesni, kiti linkę greitai nusiminti. Tačiau mums neužtenka optimizmo. Žvelgdami į ateitį galbūt nematysime daug pagrindo optimizmui. Mes, krikščionys, turime viltį. Ši viltis ne naivi, bet padedanti blaiviai ir realistiškai matyti tikrovę kaip Dievo veikimo erdvę.
Esame kviečiami be baimės žvelgti į ateitį ir nešti šviesą bei Dievo artumą ten, kur tamsa. Gyvenkime dalydamiesi Dievo meile, kurią Jis visiems išlieja per Jėzaus gimimą, gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą.
Trečias dalykas išryškėja žvelgiant į Mergelę Mariją, kurią šiandienos liturgija pristato kaip Dievo Motiną. Evangelistas Lukas atskleidžia nuostabų Marijos nusiteikimą: „Visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 18–19).
Jei norime prasmingai gyventi, jei nenorime, kad laikas nusineštų mus lyg šiaudelius, reikia matyti tai, kas vyksta, ir turėti stebėtis gebančią širdį. Taip daro Marija, tyloje apmąstydama savo gyvenimo įvykius, stengdamasi suprasti giliausią ir tikriausią jų prasmę. To reikia ir mums, nuolat skubantiems, susirūpinusiems statyti, gaminti, pelnyti... Apmąstyti, medituoti reiškia ne tik prisiminti tai, kas atsitiko, bet ir įsileisti į širdies vidų, ieškoti giliausios prasmės, kurią Dievas teikia ir kurią atranda turintis tikėjimo ir meilės žvilgsnį.
Mieli broliai ir seserys, visiems jums, jūsų šeimoms, artimiesiems, visam Kauno miestui ir arkivyskupijai bei visai mūsų šaliai su jos institucijomis ir jų vadovais, kurie siekia autentiškos visų gerovės, meldžiu Viešpaties palaiminimo Araono žodžiais: „VIEŠPATS telaimina ir tesaugo tave! Teleidžia VIEŠPATS šviesti tau savo veidą ir tebūna tau maloningas! Tepažvelgia VIEŠPATS į tave maloniai ir tesuteikia ramybę!“ (Sk 6, 24–26).
Tesaugo Dievo palaima mus visus ateinančiais 2017-aisiais, nes ir jie yra Viešpaties metai.
+ Lionginas VIRBALAS
Kauno arkivyskupas metropolitas