2017 m. sausio 29 d.
Homilija arkikatedroje meldžiantis už vaikus, kad jie nepatirtų smurto
Jėzaus palaiminimai – vienas dažniausiai Bažnyčioje skaitomų Evangelijos tekstų. Jėzaus mokymo santrauka, naujasis įstatymas, Dievo karalystės pagrindas, laimės kelias – kokių tik apibūdinimų nerastume šiems Jėzaus žodžiams! Kalno pamokslo pradžią skaitome ne tik eilinį sekmadienį, bet ir Visų Šventųjų dieną, ją Bažnyčia siūlo skaityti per santuoką, taip pat laidotuvėse. Palaiminimai perteikia Jėzaus mokymo esmę, branduolį, todėl svarbūs visada – ir kai džiaugiamės, ir kai liūdime. Tik tai dar nereiškia, kad juos lengva suprasti. Dažniausiai aiškiname, ką reiškia būti dvasios beturčiais, kas yra liūdintys, romieji, taikdariai ir pan. Vis dėlto Jėzaus žodžių pradžia ir centras – „palaiminti“. Būtent tai pabrėžia Jėzus kviesdamas ir linkėdamas, kad būtume palaiminti, laimingi įvairiose situacijose ir įvairiais būdais. Jėzaus žinią vadiname Evangelija – Gerąja Naujiena, nes ji kalba apie laimę, nušviečia kelią į palaimintą gyvenimą. Visų pirma esame kviečiami būti palaiminti, o kai trokštame tokie būti, ieškome kelių net liūdėdami, alkdami, persekiojami.
Šiam kontekstui dar labiau kontrastuoja tai, ką išgyvename paskutinėmis dienomis. Nedrąsu kalbėti apie laimę, kai tie, kurie turėtų būti palaiminti ir yra skirti laimei, ne tik kenčia, bet net neišgyvena. Metų pradžioje vėl pasiekia žinia apie užgesusią gyvybę tų, kuriems gyvenimas tik prasideda, t. y. vaikų. Šiomis dienomis daug apie tai kalbame. Pasaulyje yra daug pasiaukojimo, meilės, ištikimybės, bet, deja, ir nuodėmės. Kaip apaštalas Paulius rašo, veikia nedorybės arba niekšybės paslaptis (plg. 2 Tes 2, 7)
Reikia daryti viską, kad nepasikartotų kraują stingdančių nelaimių. Dėl to visi sutariame. Bet kaip reaguoti? Į ką kreipti dėmesį, ko siekti, kam teikti didžiausią svarbą, kokių priemonių imtis? Čia jau sunkiau atsakyti.
Blogiausia reakcija – primityvi pagieža tiems, kurie kalti dėl vaiko mirties. Jie susilauks įvertinimo ir bausmės už savo poelgį. Kitų žmonių aklas pyktis, badymas pirštais nieko neišsprendžia ir ateities nekeičia.
Antra – stengtis užkirsti kelią ir įstatymu uždrausti smurtauti prieš vaikus. Toks įstatymas yra aiškus ženklas visiems, kaip elgtis ir ko mūsų valstybėje netoleruojame. Fizinis smurtas jokiu būdu nepriimtinas ir sulaukia bausmės. Grubi prievarta ir smurtas tik suluošina – visada dvasiškai, o kai kada ir fiziškai. Bet juk daugybė įstatymų draudžia sukčiauti, vengti mokesčių, skriausti kitus ir t. t. Ar išleidus šiuos įstatymus viskas susitvarkė ir nebeliko priešingai besielgiančių?!
Kažko čia dar trūksta. Žinoma, reikia gelbėti vaikus, kai artimiausi žmonės gali jiems pakenkti ar net sužaloti. Bet valstybės galutinis siekis, tikslas turėtų būti ne sistema, kaip kuo greičiau atimti vaikus iš tėvų, kai kyla pavojus, o tokia aplinka, kurioje šitokių atvejų neatsirastų. Kol veikia „niekšybės paslaptis“, vargu ar sulauksime, kad visada taip būtų, tad reikia numatyti vaikams tinkamą pagalbą. Vis dėlto taip norėtųsi, kad be galo skaudžių įvykių pasekmė būtų vis daugiau atidumo šeimai, jaunų žmonių rengimas atsakingam gyvenimui. Reikia, kad būtų daromi konkretūs žingsniai palaikant šeimos prestižą ir pagarbą geriems tėvams, skatinant vyro ir moters įsipareigojimą santuokoje, stiprinant tėvų ir vaikų ryšį. Ar mylinti šeima – būtent šeima – nėra pati geriausia aplinka augti kiekvienam vaikui? Net jei kai kuriose šeimose pasitaiko blogybių, tai nepaneigia šeimos kaip svarbiausios visuomenės ląstelės reikšmės. Nėra kitos institucijos, kurioje vaikas geriau augtų ir būtų ugdomas.
Kuo labiau šeima bus nuvertinta ir tėvai negalės atlikti savo uždavinio ugdyti vaikus, tuo daugiau reikės įstatymų kiekvieno elgesiui ir teisėms apibrėžti. Bet įstatymas žmonių nepakeis. Rengiamasi taisyti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą. Viena iš rengėjų komentuoja, kad „pasiūlytos įstatymo pataisos leis reaguoti į atvejus, kai...“ Būtent, „leis reaguoti“. Viskas nukreipta į reagavimą. Gal verta daugiau galvoti apie tai, kas mažina tokius atvejus, o ne vien kaip reaguoti, kai tėvai girtauja, vartoja narkotikus, nesupranta savo elgesio pasekmių, nesirūpina vaikais ir pan.
O kai kuriuos įstatymus tikrai reikia keisti. Dalis Vaikų dienos centrų sausio ir vasario mėnesiais negauna lėšų, nes jų vykdomų programų finansavimas šiais metais numatytas tik nuo kovo 1 d. Bet vaikai ir paaugliai iš pagalbos reikalingų šeimų neišskrenda dviem mėnesiams į šiltus kraštus. Kokios neįveikiamos kliūtys ir kokie kataklizmai neleidžia keisti biurokratinių taisyklių, dėl kurių kenčia vaikai?
Žmogaus gyvybė visada šventa ir neliečiama. Tai nuolat kartojame kalbėdami apie žmogų kaip laisvą Dievo kūrinį, mylimą Jo vaiką. Pagarba prasideda ne nuo kažkurio laiko, ne nuo kažkurios savaitės. Arba ji yra, arbe ne, o pradėję skaičiuoti jos „galiojimo“ terminus jau kasamės po jos pamatais. Kokį požiūrį gali susiformuoti jauni žmonės, girdėdami, kad vaisius yra tik moters kūno dalis, o ne pagarbos verta gyvybė?! Nejaugi motina iki kažkurio laiko gali laisvai žudyti užsimezgusią gyvybę, paskui ją turi saugoti, o dar vėliau – jei nužudo, yra griežtai baudžiama? Vėl kažkas ne taip. Saugokime, gerbkime visus ir visada, kad nė vienas – vaisius motinos įsčiose, keturmetis, keturiolikmetis ar silpnas senukas – netaptų auka. Būkime žmonės – kokius Dievas mus sukūrė ir norėjo, kad mylėdami vieni kitus būtume Jo palaiminti.
+ Lionginas VIRBALAS
Kauno arkivyskupas metropolitas