2017 m. balandžio 9 d.
Verbų sekmadienio homilija
Nuotrauka – Vilmanto Raupelio
Verbos yra vienintelis sekmadienis metuose, kai skaitome dvi evangelijas. Pradžioje palaiminus verbų šakeles – apie iškilmingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, o Žodžio liturgijoje – ilgą Kristaus Kančios pasakojimą. Stebina, kad šios dvi evangelijos skaitomos kartu. Turbūt neįmanoma rasti dviejų labiau kontrastuojančių istorijų. Pirmojoje ištraukoje girdime, su kokiu entuziazmu Jėzus buvo sutiktas Jeruzalėje. Antroji pristato visišką Jo atmetimą, atvedusį iki nukryžiavimo.
Prieš įžengdamas į Jeruzalę Jėzus siunčia mokinius atrišti asilės su asilaičiu, vėliau Jis pats bus surištas ir nuvestas į kančios vietą. Jėzus joja ant asilės kaip nuolankus karalius, o bus prikaltas prie kryžiaus kaip vergas. Yra priimamas kaip ateinantis Viešpaties vardu, o bus pasmerktas kaip piktžodžiautojas. Pripažįstamas kaip laukiamas pranašas, o mirs kaip piktadarys šalia kitų dviejų nusikaltėlių. Į pradžioje girdėtą šauksmą „Osana!“ ataidi kitas: „Ant kryžiaus jį!“ Atrodo, kad viskas priešinga, bet liturgija mus kviečia šių ištraukų klausytis drauge, nes tik neatskirdami jų suprasime: „Kas Jis toks?“ (Mt 21, 10), t. y. kas yra Jėzus, – kaip klausinėjo Jeruzalės žmonės.
Kai Jėzus buvo prikaltas ant kryžiaus, praeiviai ir Rašto aiškintojai šaipėsi iš Jo: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti“ (Mt 27, 42). Jei negali savęs išgelbėti, tai tuo labiau nėra lauktasis visų Gelbėtojas, Mesijas. Bet kaip tik šiuose žodžiuose atsiskleidžia Dievo tiesa ir Jėzaus apreiškiamas Jo veido grožis.
„Kitus gelbėdavo“ – tai tiesa. Jėzus ir mus gelbėja, išlaisvina iš pančių, kurie įkalina ir padaro blogio, mirties, nesėkmės vergais. Kartu su Jeruzalės minia turėtume priimti Jį, ateinantį mūsų išlaisvinti. Bet drauge reikia išlikti kryžiaus papėdėje ir matyti, kad Jis negelbsti savęs. Būtent taip Jėzus mus išlaisvina: ne panaudodamas jėgą, o meilės silpnumu, meilės, kuri save atiduoda netausodama, nepasilikdama sau nieko, net ir savo gyvybės.
Jei mus gelbėtų savo galia, net ir gerąja stebuklų darymo galia, būtume pagydyti nuo blogio, bet liktume neperkeisti širdyje. Galią galima panaudoti geram ir blogam. Trokštame, kad ji būtų gera, bet ar visuomet taip būna?
Dievas gelbėja mus iš blogio meilės silpnumu, todėl tikrai esame pagydyti. Galime suvokti, kad autentiška ir giliausia meilė mus išgelbėja net iš mūsų pačių, iš mūsų galios troškimo, mūsų pasitikėjimo jėga, o ne meile. Mus išgelbėja iš siekio pavydžiai ir egoistiškai pasilaikyti savo gyvenimą vien sau.
Meilė perkeičia mūsų širdį ir leidžia mums, kaip ir Jėzui, visiškai atsiduoti į Tėvo rankas, o taip pat į kitų rankas dėl visų išgelbėjimo. Tik tada tikrai suprantame, ką reiškia pasitikėti Dievu.
Jeruzalės gyventojai tyčiojosi iš Jėzaus: „Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi“ (Mt 27, 43). O Jėzus pasitiki Tėvu, bet ne vien tam, kad būtų paprasčiausiai išlaisvintas. To būtų per maža. Jis tiki, kad Tėvas Jo visiškai atiduotą, paaukotą gyvenimą pavers išgelbėjimo šaltiniu visiems. Tokią viltį Jėzus turėjo mirties akivaizdoje, tokią ir mes turėtume turėti.
Mums reikia ne tik Dievo, kuris išgelbėtų nuo nelaimių ir grėsmių. Mums reikia Dievo, kuris garantuotų, kad kiekvienas meilės gestas, kurį pajėgiame parodyti, nesvarbu didelis ar mažas, nebus atliktas veltui. Jis neš vaisių, net tada, kai atrodo pralaimi, yra nesuprastas, išduotas, atmestas. Būtent tai Dievas užtikrina mums savo Sūnaus kryžiumi.
+ Lionginas VIRBALAS
Kauno arkivyskupas metropolitas