2017 m. balandžio 15 d.
Velyknakčio homilija arkikatedroje
Mus supa ypatinga nuotaika. Po gavėnios pasirengimo, po Didžiojo penktadienio dramos susirinkome švęsti vilties, švęsti to, ką tik Dievas gali suteikti, – gyvenimo pergalės prieš mirtį. Į šią šventę mus įvedė Velykinis šlovinimas. Jame išsakyta tai, kas svarbiausia ir esmingiausia. Apie ką giedojome? Apie žvakę, kuri dega prieš mūsų akis ir simbolizuoja patį Kristų, Jo šviesą, Jo pergalę. Šią žvakę Bažnyčia aukoja amžinajam Tėvui. Tačiau tiems, kas atidžiau klausėsi ir širdyje kartojo giesmės žodžius, tikriausiai įstrigo ir kitas žodis – naktis. Negalėjo neįstrigti, nes nuskambėjo net 12 kartų: „Štai ta naktis“, „Štai toji naktis“, „Tikrai šioji naktis palaiminga“.
Palaiminga naktis! Ar neprimena ji kitos nakties – Kalėdų nakties? Juk tada giedojome: „Tyli naktis, šventa naktis.“ Kalėdos ir Velykos, o vis giesmė apie naktį. Naktis paprastai primena tai, kas skaudu ir tamsu. Esame laimingi, kai pavyksta ištrūkti į šviesą. Zacharijas, išgirdęs apie savo sūnaus Jono gimimą, džiaugėsi: „Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje“ (Lk 1, 78–79). Iš tiesų visi laukiame šviesos.
Kalėdose džiaugėmės naktyje sužibusia Dievo Sūnaus šviesa, kelią rodančia žvaigžde. Bet Velyknaktį, atrodo, giriama pati naktis. Naktis, kuri gąsdina, prislegia, naktis, kuri turi tiek daug vardų: vienatvė, praradimas, kaltė, baimė, nežinia. Atsakymą duoda Velykinio šlovinimo giesmėje nuskambėję labai keisti žodžiai: „Tikrai laiminga ta kaltė“, – ir dar priduriami: „kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo.“ Taigi kaltė, kuri atvedė ne į nusiminimą, bet padėjo sutikti ir priimti Atpirkėją.
Kartą tikybos mokytojas kalbėjo su vaikais apie būtent šią giesmę – Velykinį šlovinimą. Kai kurie vaikai atkreipė dėmesį, kad joje kalbama apie nuodėmę, mirtį, kraują. „Labai bažnytinis tekstas, – sakė, – tik bažnyčioje apie tai ir kalbama.“ Bet vienas vaikas tarė: „Gal tai, kad giedama apie naktį, turi gilesnę prasmę? Neseniai aplankėme seną tėvo draugą, kuris ilgai ir sunkiai sirgo. Tas žmogus kalbėjo: „Gali pasirodyti keista, tačiau esu dėkingas už šią ligą. Ji man padėjo suprasti, kad turiu daug ką gyvenime keisti, kad toliau nebegalima gyventi taip, kaip seniau.“ Ar nebuvo kalbama apie „laimingą ligą“?
Ir šiais metais Velykas pasitinkame su nerimu, nežinia širdyje. Nerimo nuotaika apima žvelgiant į viso pasaulio įvykius: tiek į tolimus, tiek ir į artimus. Taip pat nežinome, kas laukia kiekvieno iš mūsų. Bet juk liga, nesėkmė, ašaros ir mirtis niekada nebuvo dingę nuo žemės paviršiaus. Prisikėlęs Viešpats su kančios ženklais savo kūne ateina pas mus kaip tik į šį gyvenimą, į šį netobulą pasaulį. Tik Jis gali suteikti prasmę sunkumams ir tamsai. Kryžiaus nereikia atstumti, užmiršti – jis tampa gyvybės medžiu kiekvienam, kas jį neša su Kristumi. Velykų šventė mums primena, kad nors dar nesame išvaduoti iš kančios, prisikėlęs Kristus yra su mumis, ir Jis vienintelis gali atvesti į prisikėlimą. Jėzus iš meilės paaukojo save ir prisikėlė, todėl ši naktis tampa naktimi, kuri „šviesesnė už dieną“.
Viešpats yra su mumis ir mūsų nenuvils niekada. Tai mūsų vilties pagrindas. Kaip sakė popiežius Pranciškus, krikščioniška viltis „nėra paprastas optimizmas ar psichologinis nusiteikimas, padrąsinantis kvietimas. Krikščioniška viltis yra dovana, kurią Viešpats mums suteikia, jei išeiname iš savęs ir atsiveriame Jam. Ši viltis neapgauna, nes Dvasia buvo išlieta mūsų širdyse. Guodėjas nepateikia visko gražiai, nepanaikina blogio burtų lazdele, tačiau išlieja tikrą gyvenimo jėgą, kuri yra ne problemų nebuvimas, bet tikrumas, jog visada esame mylimi ir kad Kristus mums atleidžia, kad Jis dėl mūsų nugalėjo nuodėmę, mirtį ir baimę. Šiandien yra mūsų vilties šventė, šiandien švenčiame tą tikrumą; niekas ir niekada negalės mūsų atskirti nuo Jo meilės“ (iš popiežiaus Velyknakčio homilijos).
Tegul šią naktį Velykų šviesa apšviečia mus visus, o ypač tuos, kurie priima Krikštą ir yra sutvirtinami Viešpaties Dvasia. Viešpaties teikiama viltis tegul teikia drąsos žengti su Kristumi kiekvieną dieną.
+ Lionginas VIRBALAS
Kauno arkivyskupas metropolitas