2017 m. birželio 24 d.
Homilija arkikatedroje švenčiant Šv. Jono Krikštytojo Gimimą ir teikiant nuolatinių diakonų šventimus
Nuotrauka – Marijos Stanulytės
Švenčiame Kauno arkivyskupijos globėjo Šv. Jono Krikštytojo Gimimo iškilmę. Jono Krikštytojo užduotis buvo paprasta ir sykiu didinga: ruošti Viešpačiui kelią, paskatinti pašalinti iš jo tai, kas trukdo, ir imtis visko, kas padeda ir priartina. Mes visi Bažnyčioje taip pat perimame Jono Krikštytojo užduotį – maldaudami „Maranatha! Ateik, Viešpatie Jėzau“ (plg. Apr 22, 20) ne tik patys einame pasitikti Viešpaties, bet ir stengiamės padėti kitiems Jį ateinantį sutikti.
Kiekvienas Bažnyčioje prisiimame savitą užduotį ir atsakomybę. Jos yra įvairios: pasauliečių, pašvęstųjų, kunigų, taip pat ir diakonų. Bažnyčiai reikia vyrų, turinčių gerą vardą, pilnų Dvasios ir išminties, kaip sakoma Apaštalų darbuose (plg. Apd 6, 3), kurie kartu su vyskupu ir kunigais vykdytų Naujajame Testamente nusakytą tarnystę: skelbtų, mokytų, krikštytų, ugdytų, atmestų klaidingus mokymus, kviestų naujus tarnus, bet pirmiausia – patarnautų vargingiesiems (pagal apaštalo Pauliaus laiškus). Vatikano II Susirinkimas primena, kad diakonams „rankos uždedamos ne kunigauti, o tarnauti“ (Lumen Gentium 29). Taigi diakonai yra pašaukti ne vadovauti Eucharistijos susirinkimui, bet prisidėti prie tikinčiųjų bendruomenės gyvavimo ir augimo.
Pašaukimas yra ne mūsų nuopelnas, bet Dievo dovana – tiek pačiam pašauktajam, tiek ir Bažnyčiai, taigi Kauno arkivyskupijai ir Kariuomenės ordinariatui Lietuvoje. Pirmą kartą šventinami nuolatiniai diakonai, vedę vyrai, jau turintys šeimos ir profesinio gyvenimo patirties. Nuoširdžiai sveikinu Jus, atsiliepusius į Viešpaties šaukimą – sveikinu Nerijų Čapą OFS, Darių Chmieliauską, Audrių Jesinską, Beną Ulevičių ir Darių Venčkauską. Mano malda apima ir Jūsų žmonas Živilę, Jonę, Astą, Dalę ir Neringą bei vaikus, kurie tam tikru būdu dalyvauja Jūsų pašaukimo gyvenime. Dėkoju Jums už Jūsų drąsų tikėjimą ir palaikančią meilę.
Noriu padėkoti visiems, kurie jus lydėjo pasirengimo kelyje – pirmiausia arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui, kuris ėmėsi iniciatyvos rengti nuolatinius diakonus, Nuolatinių diakonų ugdymo centro vadovui kun. Kęstučiui Geniui, dvasios tėvui kun. Stasiui Kazėnui, programos koordinatorei Virginijai Malinauskienei ir daugeliui kitų, kurių nuoširdaus įsitraukimo dėka šiandien esate.
Gyvename tokiu istoriniu laiku, kai sumažėjo besirengiančiųjų kunigystei, kunigai parapijose užkrauti įvairiausiais rūpesčiais ir reikalais. Panašiai buvo ir gimstančios Bažnyčios laikais, kai apaštalai nebespėjo atsiliepti į visus tikinčiųjų lūkesčius. Tada buvo išrinkti septyni vyrai, o apaštalai melsdamiesi uždėjo ant jų rankas (plg. Apd 6, 6). Taip ir dabar Šventoji Dvasia pažadina naują tarnystę, gaunamą vyskupo rankų uždėjimu ir Šventosios Dvasios galia. Tai mums primena, kad neužtenka melsti daugiau pašaukimų į kunigystę ir skatinti juos mūsų bendruomenėse. Net jei kunigų būtų kur kas daugiau, to neužtektų.
Viešpats mums leidžia suprasti, kad tarnysčių ratas turi būti platesnis, kad reikia jas skatinti ir prašyti, jog kiekvienas Bažnyčios narys pagal gautus talentus ir užduotis atsakingai bei visomis jėgomis prisidėtų prie Dievo karalystės kūrimo. Kai apaštalų laikų Bažnyčia gavo užduotį evangelizuoti visą pasaulį, Šventoji Dvasia paskatino gausinti tarnystes, o ne vien rūpintis tarnų gausėjimu. Krikščionių bendruomenė yra graži ir patraukli, išplėsdama erdvę charizmoms, kad visi galėtų dalyvauti bendroje misijoje. „Kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną“, – sakė Laiške korintiečiams apaštalas Paulius (1 Kor 7, 7).
Diakono pašaukimas – priimti evangelinę tarnavimo užduotį. Per diakonus, kaip ir vyskupus bei kunigus, sakramentiškai veikia Kristus-Tarnas. Diakonai atstovauja Kristui, kuris plauna kojas saviesiems, atiduoda gyvybę už visus, parodydamas meilę iki galo, tapdamas klusnus Tėvui iki kryžiaus mirties. Per diakonus Kristus-Tarnas yra Bažnyčioje, kuri tarnauja. Diakono užduotis – daryti viską, kad krikščionių bendruomenė nestokotų šio esminio bruožo, kad Bažnyčia ir visos jos bendruomenės skleistų Evangeliją, palaikytų žmones, priimtų vargšus, įsipareigotų teisingumui ir taikai. Kai kurie vyrai tampa diakonais, kad visa Bažnyčia prisiimtų diakoniją – tarnavimą pasaulio atžvilgiu, o pasaulis įtikėtų Evangeliją ir priimtų Kristaus meilę bei Jo patarnavimą.
Diakono tarnystė atliekama bendruomenėje, kolegialiai. Kiekvienas turite savo šeimą, bet ne mažiau būtina parapija, tikinčiųjų bendruomenė, kurioje atliksite pastoracines užduotis. Nė vienas negali bėgti vienas, nė iš vieno neprašoma būti vienišu herojumi. Reikia pastangų išgyventi „sinodišką Bažnyčią“, kaip sako popiežius Pranciškus, ir visada žengti kartu. Reikia nuolat mokytis dalytis savo tikrovės vizijomis, leistis būti uždegamiems tų pačių troškimų, apsispręsti veikti pastoracijoje kartu.
Vieno teologo žodžiais, galime sakyti, kad diakonatas, ypač nuolatinis diakonatas, yra ten, kur susitinka pasaulietinis gyvenimas ir altorius. Tai tarnystė, kuri žmogų iš kasdienio gyvenimo atveda prie altoriaus ir nuo altoriaus siunčia į gyvenimą. Diakono užduotis apima dvi kryptis: jis ima eucharistinę Duoną nuo altoriaus, kad neštų ją tikintiesiems, bet kartu neša prie altoriaus aukas, simbolizuojančias jų meilę. Diakonai neša ligoniams bei kitiems vargstantiems ir Viešpaties kūną, ir bendruomenės pagalbą. Jie gauna ir dalija. Diakono tarnystė simbolizuoja Bažnyčios diakoniškąją užduotį ir parodo, kad liturgija ir socialinis gyvenimas ne dvi priešingos sritys, bet du to paties išganymo užmojo poliai, tas pats iš Kristaus išeinantis ir pas Kristų sugrįžtantis pulsuojantis judėjimas (plg. Pietro Sorci, Paschale Mysterium. Studi di liturgia).
Linkiu, kad visada būtumėte nuolatinės meilės diakonai, suvienijantys auką ir tarnystę, priimantys Dievo meilę ir ją skleidžiantys. Skatinkite ir padėkite mums visiems tokiems būti bei šitaip gyventi.
+ Lionginas VIRBALAS
Kauno arkivyskupas metropolitas