2017 m. birželio 18 d.
Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) homilija Kauno arkikatedroje
Nuotrauka – Juozo KAMENSKO
Devintinėse atskira švente švenčiame tai, kas vyksta dažnai – Eucharistiją, arba, kaip dažniausiai vadiname, šv. Mišias. Vieni pasakys, kad tai gerai pažįstama ir suprantama, tam tikros dažnai kartojamos apeigos. Tiesa, bet ar tai, ką turime kasdien, nėra didesnė dovana už tai, ko tik retkarčiais paragaujame!? Pvz., galimybė matyti, girdėti, judėti, net kvėpuoti. Gal nelaikome to dovana, bet kaip sunku ar net neįmanoma būtų gyventi be šių kasdienių, įprastų, tačiau tokių svarbių ir reikalingų dovanų.
Kitiems Eucharistija, šv. Mišios – tai lyg gero katalikų „vizitinė kortelė“. Apie tokius žmones sakome: „Jis ar ji eina į Mišias.“ Tačiau ar „eiti į Mišias“ yra vienintelis dalykas, kuris apibūdina mūsų tikėjimą? Ar pats gyvenimas, apsisprendimai, vertybės, kurių siekiame ir laikomės, nėra svarbūs ir daug ko nepasako apie mus?
Yra ir tokių, kurie apie save pasako: „Esu tikintis, esu katalikas, bet nepraktikuojantis.“ Kažin ką pagalvotume apie žmogų, kuris sakytų: „Esu įsimylėjęs, tik nepraktikuoju“?
Tad verta susimąstyti apie Eucharistiją. Šiandienos šventė mums primena, kad Jėzus norėjo pasilikti pas mus labai konkrečiu, matomu ir apčiuopiamu būdu. Susirinkusioje tikinčiųjų bendruomenėje, kuri meldžiasi kartu su kunigu, Šventosios Dvasios galia Viešpats tampa mūsų maistu. Jis atiduoda ir dovanoja save, tampa Duona, laužoma tam, kad mes gyventume. Kas galėtų likti gyvas be maisto!? Labiau negu mana dykumoje izrealitams, labiau negu Jėzaus prie ežero padauginta duona, Eucharistija yra mums būtinas maistas, o kartu nepaprasta dovana. Tai Dievo artumas, galimybė būti maitinamam, stiprinamam paties Dievo, tapti į Jį panašiam. Evangelijoje girdėjome Jėzaus žodžius: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56).
Visa tai neturi išsitrinti iš mūsų sąmonės. Kartais Mišias imame vertinti pagal išorinius dalykus. Kad ir kaip mus veiktų aplinka, pastatų grožis, giesmės, įdomus ar nuobodus pamokslas, kad ir kaip siektume liturgijos grožio ir gyvumo, bet esmė dar gilesnė. Svarbiausia – ar tikime, kad čia Dievas ateina susitikti su mumis ir mus stiprinti?
Visuomet bus aktualu, svarbu ugdyti savo tikėjimą. Ypač dalyvaudami Mišiose esame kviečiami suvokti, kad čia ypatingu būdu sutinkame gyvąjį Dievą, kad tai visos mūsų savaitės dvasinio gyvenimo šerdis, kad gera priklausyti bendruomenei, o ne anoniminių asmenų masei.
Visuomenėje, kuri Evangeliją yra linkusi matyti kaip praėjusių laikų reliktą, reikia turėti drąsos Kristų iškelti į centrą, liudyti, dalytis džiaugsmu, kad sekame Kristumi, kad Jį pažinome, kad Jis mus patraukė. Dalyvauti Mišiose (tikrai dalyvauti, o ne vien pabūti ar išklausyti) taip pat yra mūsų tikėjimo aktas. Čia priimame žodį ir tylą, matome ir suvokiame ženklus, įsitraukiame gestu ir dar labiau – širdimi. Ne atliekame pareigą – tarsi kažkam kitam to reikėtų, o patys esame apdovanojami.
Linkiu, kad gyvendami su Viešpačiu iš naujo patirtume džiaugsmą švęsti Dievo gailestingumą, dalytis šiluma vienam su kitu, kad nei vienas neliktų bažnyčioje nepriimtas. Kiekvieną sekmadienį ir kiekvienose Mišiose atliekame tai, ką Jėzus liepė daryti Jo atminimui. Kiekvieno sekmadienio Eucharistija yra lyg Viešpaties ištiesta ranka, atvertas glėbys apkabinimui. Maža to – Jėzaus atminimui reikia daryti viską, ne tik Mišiose kartojamus gestus, bet ir Jo pasiaukojimą, meilę, atleidimą. Kitaip išorinės apeigos liks šaltos ir nesuprantamos. Juk mus pasotina ir keičia ne apeiga, kad ir kaip ji būtų prasminga, o Tas, kuris per ją ateina – Kristus.
Ką tik paminėjome Gedulo ir vilties dieną. Po savaitės mūsų laukia didžiulės reikšmės įvykis – garbingojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio skelbimas palaimintuoju Vilniuje. Visus kviečiu dalyvauti šioje beatifikacijoje. Daugelis kalėjimuose ir lageriuose kalėjusių mūsų tautiečių paliudijo, kad jei kartu būdavo kunigų, visus sustiprindavo Eucharistija, švenčiama slapta, išoriškai labai kukliai ir paprastai, bet išgyventa kaip dalyvavimas Kristaus aukoje ir įsijungimas į Jo prisikėlimą, kuris teikė viltį ir padėjo ištverti nežmoniškas sąlygas.
Su Švč. Sakramentu eidami miesto gatvėmis dar kartą paliudysime: tikime su mumis pasilikusį Viešpatį, Jis mus stiprina ir teikia gyvybę – kaip duona, kaip būtiniausias maistas, o drauge kviečia sekti Juo, atidavusiu save už kitus.
+ Lionginas VIRBALAS
Kauno arkivyskupas metropolitas