Nuotrauka – parapijos

Ši Sekminių šventė ypatinga Šilainių Šventosios Dvasios parapijai. Prieš dvidešimt metų buvo pašventintas kertinis akmuo, pamažu iškilo šis pastatas, ir jau kurį laiką meldžiatės naujoje bažnyčioje. Šiandien ji bus iškilmingai konsekruota, skirta Dievui ir Jo žmonėms, bus pašventintas naujasis altorius. Tai nėra paprasta atidarymo šventė, kaip bet kurio kito pastato. Šis pastatas nėra vien maldos vieta. Jis atspindi visus tikinčiuosius apimančią gyvąją Bažnyčią, kuri yra Kristaus Kūnas. Bažnyčios centre stovi altorius, primenantis Kristų. Tai vieta, kurioje atnaujinama Kristaus kryžiaus auka, ir stalas, nuo kurio dalijamas Viešpaties Kūnas bei Kraujas.

Džiaugiuosi kartu su jumis ir dėkoju Dievui už šią dieną. Dėkoju visiems, kurių dėka sulaukėme šios šventės, – buvusiems klebonams mons. Lionginui Vaičiulioniui, kun. Emiliui Jotkui, ypač dabartiniam parapijos ganytojui kun. Žydrūnui Paulauskui ir visiems čia dirbusiems kunigams. Ačiū architektui, statybininkams, darbininkams, visiems parapijiečiams, kurie prisidėjote ir prisidedate tiek prie bažnyčios statybos, tiek prie gyvosios bendruomenės kūrimo.

Bažnyčios pastatas yra matomas Kristaus tikėjimo ženklas. Jis išsiskiria iš aplinkinių namų, yra ypatinga erdvė, kuri kviečia užeiti ir drauge atveria daug platesnę – dangaus perspektyvą. Kaip ši bažnyčia, taip ir mes esame pašvęsti Dievui, įgalioti kurti Jo Karalystę. Bet, kaip sako popiežius Benediktas XVI, labai dažnai esame apsupti pasaulio, kuris norėtų Dievą nustumti į šoną. Prisidengiant žmogaus laisve ir autonomija Dievo vardas nutylimas, religija paverčiama tik asmeniniu pamaldumu, tikėjimas išstumiamas iš viešumos. Istorija ir mūsų laikai rodo, kad negalime nutylėti klausimų apie Dievą, o abejingumas religiniam žmogaus gyvenimo matmeniui galiausiai sumenkina patį žmogų. Tikėjimas atskleidžia, kad esame Dievo kūriniai, sukurti pagal Jo paveikslą ir panašumą, apdovanoti nepažeidžiamu kilnumu ir pašaukti amžinajam gyvenimui.

Būtina, kad žmoguje išsiskleistų šventė ir šventumas, reikia, kad tarp gyvenamosios ir darbo vietų atsirastų šventovė.

Bažnyčia yra bendruomenės susirinkimo vieta. Pats pastatas reikalingas, bet jo nepakanka. Juk svarbiausia žmonės. Jei jų nebūtų, nereikėtų ir regimo plytų pastato. Regima bažnyčia ženklina, kad čia buriasi katalikai. Bažnyčios gimimo diena – Sekminės, kai apaštalai kartu su Jėzaus Motina Marija buvo pripildyti Šventosios Dvasios. Bažnyčia jau buvo tuo metu, nors dar neturėjo išskirtinio pastato susirinkti.

Šventoji Dvasia suburia, įkvepia ir perkeičia. Linkiu, kad čia ir visoje parapijoje Dievo Dvasia toliau veiktų, drąsintų. Juk išsigandusius ir sumišusius Jėzaus mokinius ji padarė drąsiais Evangelijos apaštalais.

Linkiu, kad Šventoji Dvasia visus burtų į viena. Ji yra vienybės dovana, sujungianti visus į gyvąją Bažnyčią, esančią kur kas daugiau negu individų visuma.

Pirmoji Prisikėlusio Kristaus dovana buvo nuodėmių atleidimas. Atėjęs pas mokinius Jis sakė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23). Linkiu, kad čia drąsiai ateitumėte prašyti ir priimti Dievo dovanojamo atleidimo.

Linkiu, kad čia maitintumėtės Kristaus Kūnu ir Krauju. Juk kiekvienose Mišiose padėję duoną ir vyną ant altoriaus, prašome pašventinti tas atnašas Šventosios Dvasios galia, kad jos taptų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju (plg. II Eucharistijos malda). Eucharistija teikia šventumą ir geriausiai atskleidžia, kad šis pastatas yra skirtas Dievui, Jam garbinti. Kasdien ir ypač sekmadienį švenčiama Eucharistija kuria ir ugdo krikščionių tautą. Parapija bus gyva, jei bursis apie šį altorių švęsti Kristaus mirties ir prisikėlimo.

Bažnyčia yra Šventosios Dvasios buveinė. Šventosios Dvasios veikimu Dievo Sūnus tapo žmogumi, įsikūnijo Mergelėje Marijoje. Tos pačios Dvasios veikimu mes tampame Dievo vaikais.

Prie Eucharistijos stalo pamaitinti, atnaujinti Kristaus Dvasia, toliau esame siunčiami naujinti pasaulio, uždegti kitų. Šventoji Dvasia veikia laisvai – kaip vėjas. Bet Dievas mėgsta pasitelkti žmones, jam reikia mūsų. Tegul ši parapija būna Šventosios Dvasios buveinė, jos starto aikštelė, iš kurios Ji pasieks ne tik Šilainių, bet ir viso miesto žmones, prabils dar plačiau. Sekminės – ne ramybės ir tylos už uždarų durų šventė. Šventoji Dvasia pripildo ir išveda į gatves, skatina kalbėti, skelbti nuostabius Viešpaties darbus. Ji išjudina ir atgaivina.

Bažnyčios statyba nesibaigia. Toliau puošite ir gražinsite bažnyčią – tiek vidaus erdvę, darydami ją vis labiau harmoningą, patrauklią, atskleidžiančią didžiuosius tikėjimo slėpinius, tiek ir išorę, kad iškilęs bokštas dar labiau ženklintų šią ypatingą vietą, nes ji yra „grožio, tikėjimo ir vilties erdvė, vedanti žmogų sutikti Tą, kuris yra pati Tiesa ir pats Grožis“ (Benediktas XVI).

Taip pat nesibaigia gyvosios Bažnyčios kūrimas. Tai priklausys nuo kiekvieno iš jūsų, kiek būsite atviri Šventajai Dvasiai. Žinokite, kad gyvosios Bažnyčios „cementas“ yra veikli meilė. Šv. Augustinas bažnyčios pašventinimo iškilmėse sakė: „Jei šie materialūs akmenys nebūtų meilės sujungti, jei tam tikru būdu „neparodytų meilės“ priglusdami vienas prie kito, šios šventovės nebūtų.“ Tai galioja ir iš žmonių sudarytai Bažnyčiai, parapijai. Neužtenka vien „eiti į bažnyčią“, reikia būti meilės liudytojais.

Tad jūsų stiprybė tegul būna malda, suvienijanti su Dievu, iš kurio kyla kiekvienas gėris. Jus tepuošia dorybingas gyvenimas ir geri darbai, kuriais pasižymėsite. O tikroji gyvybė tebus Šventoji Dvasia, kuri ne tik primena visa, ko mokė Jėzus, bet daro panašius į Tą, pagal kurio paveikslą esame sukurti.

+ Lionginas VIRBALAS
Kauno arkivyskupas metropolitas