Nuotrauka – Marijos Stanulytės

Šiluvoje švenčiame Mergelės Marijos Gimimą. Dievas nuo pat pradžios pasirinko Ją būti savo Sūnaus Motina. Vėliau užkalbino ir pakvietė į didžią misiją. Mergelė Marija išgirdo angelo žinią: „Tu pradėsi ir pagimdysi sūnų, kuris bus Aukščiausiojo Sūnus.“ Tai visai neįėjo į jos gyvenimo ir ateities planus, apie kuriuos svajojo susižadėjusi su Juozapu. Ir vis dėlto Marija sutiko, priėmė jausdama tikrą Dievo kvietimą. Paradoksalu, bet tikru žmogumi tampama pranokus save, peržengus savo žmogiškus planus ir naudos ribas.

Taigi švenčiame Dievo pasirinkimą, kuris tapo išgelbėjimu visiems žmonėms, taip pat ir Marijos atsiliepimą. Viešpats pasirinko ne tik Mariją, bet ir kiekvieną iš mūsų. Kiekvienas turime savitą pašaukimą ir dovanas jam atlikti. Jei esate čia – jau išgirdote Dievo kvietimą. Jus jau sužavėjo tai, ką Dievas atliko Mergelei Marijai ir per Ją. Dabar priimkime ir patikėkime, kad niekas nesutrukdys Dievui toliau padėti, jei tik norėsime, jeigu Juo pasitikėsime.

Mergelė Marija Šiluvoje vadinama Ligonių Sveikata. Žinau, kiek daug ligų, nerimo ir skausmo mūsų gyvenime, suprantu, kaip nuoširdžiai meldžiate sveikatos sau ir savo artimiesiems. Mergelė Marija siūlo dar daugiau – Ji nori būti mūsų liūdesio, nusiminimo, pasimetimo gydytoja. Nori padėti drąsiai priimti kiekvieną gyvenimo dieną, suprasti, kad esame ne aplinkybių aukos, bet mylinčio dangaus Tėvo vaikai. Ji kviečia būti Jos bendradarbiais, Viešpaties teikiamo džiaugsmo talkininkais (plg. 2 Kor 1, 24). Jau šiandien galime padėti vieni kitiems. Jau šiandien galime priimti Dievo malonę ir kurti savo ir Tėvynės ateitį, jausdami atsakomybę už ją.

Šiemet ypatingai minime žmogų, kurio likimas buvo tikrai nelengvas, – palaimintąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį. Jam teko sunkiai siekti mokslo, kaip dažnam lietuviui XIX a. pabaigoje. Teko dirbti toli nuo Tėvynės, kalėti sovietinėje Rusijoje vien todėl, kad buvo kunigas. Senatvėje – dar 10 metų kalėjimo, šlubuojanti sveikata. Sugrįžus į Lietuvą jo laukė tremtis iš savo vyskupijos, nuolatinis persekiojimas ir mirtis po kratos bei neaiškios prievartinės injekcijos.

Palaimintasis su šimtasiūle – kalinio drabužiais, o ne su nimbu virš galvos ar rožėmis po kojų... Jis galėjo skųstis ir labiau už ką nors dejuoti, tačiau spinduliavo ramybe. Tikėjimas į Jėzų, nukankintą ir mirusį ant kryžiaus, bet prisikėlusį, pasiliekantį su tais, kurie Jį seka, padėjo Teofiliui viską ištverti be apkartimo ir pagiežos – ištverti su Dievo artuma. Ne persekiotojai, ne kalėjimų prižiūrėtojai lėmė jo elgesį – kita vertus, ir ne siekis bet kokia kaina išsivaduoti nuo persekiojimo, susikurti patogų gyvenimą. Kančiõs, sunkumų neįbauginta meilė ir atsakomybė jam buvo būdinga kaip krikščioniui ir kaip ganytojui net sunkiausiose, nenumatytose situacijose.

Šiandien meldžiame pal. Teofiliaus užtarimo visiems Lietuvos žmonėms, ypač atsakomybės suvokimo priimantiems sprendimus – tiek mažiausioje bendruomenėje, tiek ir valstybėje. Atsakomybė – tai žvelgti plačiu žvilgsniu. Matyti ne vien save ar savo naudą, bet ir kitus. Suvokti, kad mano sprendimai paveiks ir kitų gyvenimą. Atsakomybė susipina su meile – be meilės kažin ar ji būtų įmanoma. Tokios gražios, meilingos atsakomybės arba atsakingos meilės pavyzdžiai – tai Lietuvos žmonės, kurių dėka 1918-ieji visiems laikams įėjo į mūsų istoriją kaip nepriklausomos valstybės pradžia; tai savanoriai ir partizanai, gynę Tėvynės laisvę. Atsakomybė už savo Tėvynę vedė mus ir į Baltijos kelią.

Rugsėjo 1-ąją pradėjome Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos metus, minėdami jos paveikslo Trakuose vainikavimo 300 metų jubiliejų. Netrukus švęsime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Netrumpą laiką rugsėjo 8-oji, Mergelės Marijos Gimimo liturginė diena, buvo švenčiama kaip tautos ir valstybės šventė. Tegul ji šiandien žadina kiekvieno iš mūsų atsakomybę už Tėvynės saugumą ir ateitį, atsakomybę už artimą, už aplinką, kurioje būtų saugu ir jauku gyventi, už savo kalbą. Kviečiame ir linkime, kad valdžios žmonės rodytų aukščiausią atsakomybę, matydami kiekvieną žmogų – kaimo ir miesto, jauną ir seną, kad sąžiningu įsipareigojimu kurtų teisingesnę ir šviesesnę Lietuvą, kurioje neliktų pralaimėjusiųjų, atstumtųjų, „antraeilių“ piliečių, kad nė vienas nebėgtų iš Lietuvos, bet norėtų į ją kuo greičiau sugrįžti. Norime, kad visi lietuviai, kad ir kur gyventų, jaustų atsakomybę už savo šalį: Lietuva neturi kitų vaikų, tik mus, ir mes neturime kitos Tėvynės, tik Lietuvą.

Šiandien mes, Lietuvos vyskupai, kviečiame visus susitelkti į maldą už taiką. Piligrimai Šiluvoje ir visi Lietuvos tikintieji, kreipkimės į Mergelę Mariją, melsdami, kad visame pasaulyje įsigalėtų taika, kad liautųsi tikinčiųjų persekiojimas, o nukentėjusieji nuo karo sulauktų pagalbos ir teisingumo.

Savo dienomis, matydamas neramumus pasaulyje, palaimintasis Teofilius rašė: „Nejučiomis ne vienam veržiasi klausimas: Kas bus? Ką daryti? Nenusiminkime, brangūs broliai ir seserys Kristuje, nepraraskime pusiausvyros. Pasitikėkime Dievu, prisiminkime Kristaus įspėjimą: „Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta“ (Lk 11, 9).

Šventasis Jonas Paulius II, lankydamasis Šiluvoje, sakė: „Marija, Taikos Karalienė, saugojusi jus ilgais išmėginimų metais, nepaliks vienišų ir ateities kelyje.“ Išgirskime šio švento popiežiaus raginimą šauktis Marijos užtarimo, įsiklausykime į dabartinio popiežiaus Pranciškaus kvietimą melstis už taiką ir šiuo neramiu laiku su pasitikėjimu kreipkimės į mūsų Motiną, Lietuvos Globėją ir Taikos Karalienę.

+ Lionginas VIRBALAS
Kauno arkivyskupas metropolitas