2017 m. spalio 21 d.
Homilija nacionalinėje piligrimystėje Fatimoje
Atvykome į Fatimą, kurią popiežius Benediktas XVI yra pavadinęs „palaiminta vieta, kurią Dievas pasirinko norėdamas per Mariją priminti žmonijai savo gailestingos meilės užmojį“. Atvykome ne vien pasižiūrėti gražių vietų ar šventovių, bet ir klausytis mums kalbančio Dievo, Fatimoje prabilusio per savo Motiną. Jo žinia neapsiribojo vien tolimais, šimto metų senumo įvykiais ar trimis vaikais, bendravusiais su Dievo Motina. Ši žinia kur kas platesnė ir mums tebegaliojanti. „Būtų klaidinga manyti, kad pranašiška Fatimos misija jau užbaigta“, – sakė popiežius.
Ką šiandien mums Dievas kalba Fatimoje? Dažnai kartojama, kad Marija Fatimoje išpranašavo vieną žiauriausių Bažnyčios persekiojimų sovietinėje Rusijoje, iš anksto nusakė pasikėsinimą į popiežių Joną Paulių II. Ji kvietė paaukoti pasaulį, ypač Rusiją, savo Nekalčiausiajai Širdžiai, kad pasaulis susilauktų Dievo gailestingumo. Iš tiesų, Marijos žodžius galime taip suprasti. Bet pranašystės visada turi daugiau prasmių ir reikšmių, negu iš karto galime suvokti. Krikščionys buvo persekiojami ne tik po kruvinosios Spalio revoliucijos, – jie patiria persekiojimą ir šiandien. Kartais šis persekiojimas atviras ir brutalus, kaip, pvz., Artimuosiuose Rytuose, kartais – pašaipus ir gundantis, kaip moralinius pagrindus atmesti verčiančios Vakarų pasaulio ideologijos. Popiežius Benediktas XVI taip pat perspėjo, kad „didžiausias Bažnyčios persekiojimas kyla ne iš išorės nedraugų, bet iš nuodėmės Bažnyčioje. Todėl Bažnyčiai, kiekvienam jos pavieniui nariui, reikia iš naujo išmokti atgailos, ištyrinimo, atleidimo, taip pat ir teisingumo“.
Kai 2000-aisiais popiežiaus šv. Jono Pauliaus II nurodymu buvo atskleista trečioji Fatimos paslaptis, paaiškėjo, kad nebuvo slepiama nieko sensacingo, jokių būsimų pasaulinių sukrėtimų. Joje tik užsimenama apie pasikėsinimą į popiežiaus gyvybę, bet tai susieta su pasikėsinimais į daugelio vyskupų, kunigų ir tikinčių pasauliečių gyvybes.
Mergelė Marija visada stengiasi vesti žmones prie savo Sūnaus. Tai ir yra visa paslaptis. Marija pasirodė piemenėliams ne tam, kad sukeltų sensaciją, paragintų kokiai nors vienai maldingai praktikai, bet kad paskatintų keisti savo gyvenimą, jo kryptį: iš egoizmo – į atjautą, iš savanaudiškumo – į dalijimąsi, iš priešiškumo – į pagalbą, iš griovimo – į kūrimą.
Mergelė Marija Fatimoje ragino atsiversti, kaip kvietė ir jos dieviškasis Sūnus. Bažnyčia ir šiandien ragina išgirsti Fatimoje išsakytą Marijos kvietimą: atgailauti, melstis už Bažnyčią, už kunigų šventumą, už nuodėmėje gyvenančių žmonių atsivertimą ir už pasaulio taiką. Tai ilgas ir nuoseklus kelias.
Mielieji, piligrimystė į Fatimą baigsis, kai vėl peržengsime savo namų slenkstį. Tačiau atsivertimo kelias nesibaigs ir jį kasdien turėsime tęsti.
Popiežius Pranciškus, lankydamasis Fatimoje šių metų gegužės mėnesį, sakė: „Marija mus įspėja apie pragaro pavojų, į kurį veda mums siūlomas arba primetamas gyvenimas be Dievo, gyvenimas, kuris niekina Dievą Jo kūriniuose. Marija pas mus atėjo, kad primintų, jog mes savyje turime Dievo šviesą.“ Tai Marijos kvietimas Dievo šviesą skleisti savo namuose bei aplinkoje.
„Mes turime Motiną. Kaip vaikai jos įsikibę gyvename viltimi, kuri remiasi Jėzumi“, – drąsino Šventasis Tėvas. Ši viltis yra džiugi. Prieš šimtą metų „gražioji dangaus Ponia“ atskleidė mažiesiems regėtojams Dievo meilę. Jie patyrė malonę, kuri padėjo įsimylėti Dievą Jėzuje. Mažoji Jacinta sakė: „Man taip patinka sakyti Jėzui, kad Jį myliu. Kai tai Jam sakau daug kartų, man atrodo, kad ugnis užsidega mano krūtinėje.“ O Pranciškus sakydavo: „Labiausiai man patiko matyti mūsų Viešpatį toje šviesoje, kurią mūsų Motina įliejo į mūsų krūtines. Taip myliu Dievą!“
Štai užduotis, kurią gauname Fatimoje: priimti Dievo meilę, ja gyventi ir nešti kitiems. Neužtenka vien džiaugtis ir laikyti tai savo širdyje. Jei dar yra tiek vienišumo, apleidimo, skurdo, nusivylimo, taip pat ir mūsų Tėvynėje, vadinasi, mes, krikščionys, dar daug ką turime padaryti.
Mergelė Marija kvietė paaukoti savo Nekalčiausiajai Širdžiai pasaulį ir žmones. Ką tai reiškia? Tikrai ne sukalbėti vieną maldą ir tuo pasitenkinti. Paaukoti Marijai šį pasaulį – tai turėti, kaip Marija, savo širdyje jo žmonių džiaugsmus ir skausmus, pasiekimus ir priešiškumus. Tai jausti atsakomybę už visus, taip pat ir nusivylusius, nusikaltusius, patekusius į priklausomybių liūną, nepažįstančius Evangelijos. Tai kartu su Marija nešti šiuos žmones savo širdyje Jėzui. Nešti Dievui pasaulį, kuriame matome taikos ir teisingumo trūkumą. Nešti su tokiu pat, kaip Marijos, skausmu – taip, kaip mamai skauda dėl sergančio savo vaiko, kaip skaudu mylinčiajam dėl artimojo išdavystės. Turiu ieškoti būdų ir kelių, kaip aš galiu padėti kitam, kartu suprasdamas, kad be Viešpaties nieko neįstengsiu. Šis tikrasis pasiaukojimas neatpalaiduoja nuo atsakomybės ir neatitolina nuo tų, kuriuos būtume linkę laikyti blogaisiais, bet padaro mus Dievo meilės įrankiais ir atsivertimo šaukliais.
Turime Motiną, kuri mumis rūpinasi. Dievas mus lydi savo meile. Tai jausdami galime imtis atsakomybės už save, savo Tėvynę ir už visą pasaulį, kurdami meilės atmosferą.
+ Lionginas VIRBALAS
Kauno arkivyskupas metropolitas