2017 m. rugsėjo 1-oji.
Homilija Kauno arkikatedroje akademinei bendruomenei
Nuotrauka – Edgaro VERSOCKIO
Pradedame naujus mokslo metus. Kad ir ką sakytume, mokslo ir mokymosi laikas yra žavus ir geras laikas, bažnytine kalba galėtume sakyti – malonės metas. Tai laikas, kuris skatina augti. Tegul šis augimas apima įvairias kiekvienam žmogui svarbias sritis: pažinimą, santykius, patyrimą, kultūrą, profesionalumą, taip pat ir tikėjimą.
Su džiaugsmu sveikinu šiose pamaldose dalyvaujančius Kauno universitetų rektorius, Senatų narius, profesūrą, visus darbuotojus. Džiaugiuosi kartu šv. Mišias aukojančiais kunigais, ypač dirbančiais akademinėje sielovadoje. Sveikinu Jus, mieli studentai, ką tik atvėrę universitetų duris ir jau ne pirmus metus besigilinantys į savo pasirinktos specialybės paslaptis.
Linkiu visiems, kad šiais mokslo metais ne tik daug sužinotumėte, padarytumėte svarbių atradimų ir sulauktumėte įvertinimo, bet būtumėte išmintingi. Išmintis – tai, ko galiausiai siekia žmogus. Didžiausias pripažinimas, kai kas nors laikomas išmintingu. Bet kas yra išmintis? Žinių galima pasisemti, profesinių įgūdžių – išmokti, o kaip tapti išmintingam?
Išmintis ir jos ieškojimas – viena svarbių Šventojo Rašto temų. Apie tai girdėjome pirmajame skaitinyje iš Siracido knygos. Ji pristatoma kaip dovana, kylanti iš Dievo ir žmogaus priimama kaip gėrio siekimas, kuris žavi ir džiugina, atveria ateitį.
Žvelgdami iš Naujojo Testamento perspektyvos galime suprasti, kad didžioji Dievo dovana yra Jėzus, Jo gyvenimas. Taigi mums, krikščionims, išmintis turi Jėzaus veidą. Jisai yra Dangaus Tėvo išmintis, pripildanti kiekvieno žmogaus širdį, trokštančią tiesos, meilės, darnos. Kristus yra išmintis, tapusi kūnu, Logos, kurio dėka mums atsiveria Dievo gyvenimas. Protestantų teologo Karlo Bartho žodžiais, Kristaus Apreiškimas yra neapsakoma dovana žmogui.
O apaštalas Paulius rašė apie savo pastangas, „kad būtų paguostos visų širdys, kad, meile suvienyti, visi pasiektų supratimo pilnatvės turtus ir galėtų pažinti Dievo paslaptį – Kristų, kuriame slypi visi išminties ir pažinimo lobiai“ (Kol 2, 2–3). Ne veltui pirmųjų šimtmečių krikščionys, ypač Rytuose, svarbiausias bažnyčias yra pavadinę išminties vardu: Hagia Sohpia – šventoji Išmintis.
Universitetas yra erdvė, kurioje mokomasi ne vien žinoti, bet visų pirma mąstyti. Jis neapsiriboja perteikdamas žinias ar ugdydamas sugebėjimus, bet padeda susieti įgytas žinias tarpusavyje ir su asmenine patirtimi, kad žmogus galėtų ieškoti prasmės. Universitetas ugdo ne tik specialistus, bet visų pirma žmones, sugebančius panaudoti savo gabumus ir žinias visų, t. y. visuomenės ir šalies, gerovei. Būtent čia pasireiškia iš Dievo gaunama ir Kristuje apreikšta išmintis, netrukdanti nė vienam moksliniam tyrinėjimui, bet padedanti tyrinėtojui gyventi tikrai žmogišką gyvenimą. Tai išmintis, kokią matome Jėzaus Asmenyje ir Jo Evangelijoje.
Naujų mokslo metų pradžioje noriu vėl išreikšti viltį, kad universitetai būtų ir liktų ypatinga ir pačia vertingiausia institucija, turinčia lemiamą vaidmenį ateities visuomenei. Pastarojo meto svarstymai ir retorika dėl ateities perspektyvų neturi sumenkinti esminio universitetų vaidmens ir jų reikšmės. Linkiu, kad visi žvelgtų į aukštąsias mokyklas su simpatija ir deramu įvertinimu. Tai ne problema, kurią reikia išspręsti, o tikrovė, kuri keičiasi ir kuriai reikia pagalbos.
Naujus mokslo metus visada pradedame su daugybe siekių, užsibrėžtų planų, daugybę lūkesčių. Tegul jie išsipildo su kaupu ir šiame kelyje tegul lydi giliausia gyvenimiška išmintis, atsiskleidžianti Jėzuje Kristuje.
+ Lionginas VIRBALAS
Kauno arkivyskupas metropolitas