Didžiosios šventės Lietuvoje, arba, kaip sakome, atlaidai, susijusios su Jėzaus Motinos paminėjimu Aušros Vartuose, Šiluvoje, Trakuose, Krekenavoje, Pivašiūnuose, Žemaičių Kalvarijoje ir kitur. Švenčiame Marijos šventes, lankome jos šventoves. Mergelė Marija artima ne tik mums, bet ir daugeliui tikinčiųjų įvairiose pasaulio šalyse. Visai neseniai didelė Lietuvos katalikų grupė lankėsi Fatimoje.

Marija yra Dievo išrinkta ir pakviesta būti Jo Sūnaus Motina, Išganytojo Motina. Taigi ir išganytųjų – visų žmonių Motina. Ši motinystė kitokia nei mūsų žemiškųjų mamų, bet reikšminga ir brangi. Dažnai kartojame, kad Jėzaus mylimam mokiniui nuo kryžiaus ištarti žodžiai: „Štai tavo Motina“ skirti ir mums. Marija – mūsų Motina, duota mums paties Jėzaus.

Dievas ieško rojuje pasislėpusių pirmųjų tėvų: „Adomai, kur esi? Ieva, ką padarei?“ Šie klausimai pirmuosiuose Pradžios knygos puslapiuose nėra priekaištas, lyg Dievas pirštu grasindamas sakytų: „Na, ką, prisidirbote, netikėliai?!“ Ne, tai skausmo kupinas klausimas: „Kur esi, Adomai? Kas atsitiko, kad slepiesi nuo manęs – tavo Kūrėjo? Ieva, kodėl išsigandai manęs?“

Sukurti laimei dabar žmonės tapo nelaimingi. Dievas žino, kur jie yra, kaip žino ir tai, kur mes esame. Jis žino, kad žmogus pateko į didžiausią bėdą, todėl nepalieka, bet ieško jo, norėdamas padėti. Tas pats galioja mums visiems. Dievas kiekvienam iš mūsų sako: „Kur esi? Ką padarei iš savo gyvenimo? Kodėl manęs bijai? Ar nesu su tavimi nuo pirmosios tavo buvimo akimirkos? Kodėl slepiesi nuo savo Dievo? Kodėl pasitraukei nuo manęs, gyvenimo šaltinio, ir pasirinkai apgaulingą laimę?“ Dievas klausia ne priekaištaudamas, o ilgesingai kviesdamas.

Marija yra ir naujoji Ieva. Pirmoji buvo visų gyvųjų motina, per kurią atėjo ir mirtis. Marija – ant kryžiaus mirusio Jėzaus ir mūsų Motina, per kurią gavome amžinąjį gyvenimą. Ji vadinama porta coeli – Dangaus vartai, nes per ją Išganytojas atėjo į pasaulį. Ji šviesos vartai, Aušros žvaigždė, žmonijos viltis.

Marija nesislepia nuo Dievo, joje meilė visiškai išsiskleidusi. Todėl visų šalių ir visų laikų krikščionys jautė, kad gali  eiti pas ją. Jinai neatstums nei vieno, nes supranta, myli ir kreipia į Dievą.

Po kryžiumi Marija yra Skausmingoji Motina, bet šią Evangeliją skaitome Gailestingumo Motinos šventėje. Ne todėl, kad kitos nebuvo, o todėl, kad su Sūnumi išgyveno viską, taip pat Jo pasiaukojimą. Jėzus nugalėjo mirtį ją prisiimdamas. Marija padeda nugalėti blogį ne su kardu rankoje, o su kalaviju širdyje. Ji yra Gailestingumo Motina, nes skausmo Motina. Ji stovi ne tik prie savo Sūnaus kryžiaus, bet ir visų mūsų kryžių: nusiminimo, išsiskyrimo, nesėkmės. Noriu linkėti, kad ji visada būtų arti, kad leistume jai būti su mumis – kai užsimezga nauja gyvybė ir kai skaičiuojami paskutiniai širdies dūžiai; kai meilė sujungia du žmones ir kai nuoskaudos atitolina vieną nuo kito; kai džiaugiamės taika ir laisve ir kai gresia pavojai, nepritekliai.

Esame linkę nusiminti, daug dejuoti. Jėzus savo gyvenimu rodo, kad Dievas yra arti, su mumis. Net mirdamas nepalieka vienų, patiki Marijai. Per Mariją Dievas išlaiko meilės artumą. Esame kviečiami pastebėti Dievo artumą ir Jo veikimą pasaulyje. Panašiai kaip Marija, pripažinusi, kad „didžių dalykų padarė man Visagalis“. Tai pasakyta dar prieš Jėzaus gimimą, bet galioja visam Marijos gyvenimui. Ir mus Marija kviečia matyti, pastebėti didžius dalykus, kuriuos Dievas darė ir daro mūsų pasaulyje ir mūsų gyvenime, pasitikėti Juo, eiti link Jo ir nesislėpti. To mus moko Mergelė Marija, Gailestingumo Motina.

+ Lionginas VIRBALAS 
Kauno arkivyskupas metropolitas