2017 m. gruodžio 24 d.
Piemenėlių Mišių homilija Kauno arkikatedroje bazilikoje
Mieli broliai ir seserys, dideli ir maži Dievo vaikai, visi, besidžiaugiantys Jėzaus Gimimu!
Ypatinga nuotaika apima visus, susirinkusius švęsti Kalėdų – Dievo Sūnaus Gimimo. Gali atrodyti, kad šis įvykis tolimas istoriškai ir geografiškai, bet vis dėlto jis toks aktualus ir paliečia kiekvieną iš mūsų. Šią naktį visi esame kupini lūkesčio, trokštame ramybės, ilgimės meilės.
Naktis, šviesa ir džiaugsmas – apie tai norėčiau pasidalinti su jumis šioje Kalėdų šventėje. Šias temas siūlo pranašas Izaijas, kaip girdėjome Mišių skaitinyje: „Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė. Tu išaukštinai tą tautą, suteikei jai didį džiaugsmą <...> Nes kūdikis mums gimė! Sūnus duotas mums!“ (Iz 9, 1–5).
Naktis ir tamsa primena blogį. Visų pirma fizinį blogį, griaunantį mūsų pastangas daryti gyvenimą geresnį. Taip pat ir moralinį – tą raizgynę egoizmo, neapykantos, prievartos, nejautrumo, nedėkingumo, kurie gyvenimą padaro tokį atšiaurų. Naktis ten, kur karas ir kruvini konfliktai, kur badas ir nekaltus žmones užgriuvančios nelaimės. Ji ir ten, kur nesėkmės, neteisingumas, vienatvė, tuštuma, nuodėmė. Kiekvienas iš jūsų galėtumėte papasakoti apie savo tamsą ir skausmą. Nėra nė vieno, kuris nepajustų nakties naštos – vieni daugiau, kiti mažiau. Visi esame toji tauta, gyvenanti tamsoje ir trokštanti pasaulį keičiančios šviesos.
Ir štai į šią naktį atėjo šviesa. Kaip sako apaštalas Paulius, „išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad <...> santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje“ (Tit 2, 11–12). Jėzus, kurio Gimimą švenčiame, yra gyvenimo šviesa, istorijos prasmė, grožis ir džiaugsmas širdyje tų, kurie priima Jo meilę ir patys mokosi mylėti Evangelijos mokykloje. Šią šviesą Jėzus dovanoja ne žodžiais, o atiduodamas save. Iš meilės mums Dievo Sūnus „atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir suburtų sau nuskaistintą tautą, uolią geriems darbams“ (Tit 2, 14).
Šviesa visada siejasi su viltimi, nauja pradžia, nauja galimybe. Būtent tai suteikia šiąnakt gimęs Kūdikis. Jis toks, kaip visi kūdikiai, bet kartu Dievo Sūnus, esantis amžinoje Dievo ramybėje ir gimęs iš Mergelės Marijos.
Kalėdos kupinos šviesos. Tai dar kartą primena, kad Kristaus atėjimas išsklaidė pasaulio tamsą, pripildė šią šventą naktį savo spindesio, kuris keičia mūsų gyvenimą. Kalėdų Dėkojimo giesmėje girdėsime: „Slaptingu Žodžio įsikūnijimu nauja tavosios garbės šviesa mūsų dvasiai sužibo, idant mes, regimai pažinę žmogumi tapusį Dievą, per jį pamiltume neregimąsias vertybes.“
Dievas ne tik teikia šviesą, bet ir pradžiugina. Naktį piemenys išgirdo angelo žinią: „Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 10–12).
Kai šį Kūdikį priimame kaip Gelbėtoją, gimsta džiaugsmas, kurį kiekvienam skelbia ir dovanoja Kalėdos. Šis džiaugsmas išsilieja giesmės žodžiais: „Šiandien mums gimė Išganytojas... Viešpačiui naują giesmę giedokit, giedokite jam visos šalys... Tesidžiaugia dangūs, tekrykštauja žemė... kai Viešpats ateina“ (plg. Ps 95 (96)).
Didis tikėjimo liudytojas ir karštas Tiesos ieškotojas John Henry Newman taip rašo apie Kalėdas: „Kitomis progomis esame raginami budėti, sunkiai darbuotis, kovoti ir kentėti. Šis (Kalėdų) metas paprasčiausiai primena mums, nusidėjėliams, skirtas Dievo dovanas. Jis mus išgelbėjo ne dėl mūsų teisumo darbų, bet dėl savo gailestingumo. Mums primena, kad mes nieko negalime padaryti ir kad Dievas padarė viską. Tai ypatingas malonės laikas.“
Kalėdos yra malonės ir todėl džiaugsmo metas. Dievas atėjo ne reikalauti ar ką nors primesti, o tiesiog pakviesti, kad Jį priimtume, kaip kūdikis priimamas šeimose, mylinčių tėvų. Atėjo pas kiekvieną, nes kiekvieną myli ir visiems dovanoja ramybę, šviesą, džiaugsmą. Daug stiprybės patyrėte, kurie kasdien klausėtės Dievo žodžio, kurie kas sekmadienį jungėtės į Jo išgelbėjimo slėpinį, kuriems Sutaikinimo sakramento atleidimas vėl atvėrė tolesnį kelią be nuodėmės naštos. Bet ir jus, kurie gal seniai nebuvote užėję į bažnyčią, Dievas ne mažiau myli. Nes ir jums buvo šalta, neturėjote kam pasakyti, kokie vieniši jautėtės, pykote ant savęs už gėdingą, neteisingą poelgį, skaldantį, žeidžiantį žodį ir nežinojote, ką toliau daryti. Gal nepagalvojote, o gal ir nežinojote, ką reiškia melstis ir kaip tai daryti...
Dievas ateina, kad visus prakalbintų, kad suteiktų naujos vilties. Mums visiems reikia Dievo, ir Dievas atėjo pas visus. Mūsų nuopelnai ir darbai visiškai menki prieš Jo norą būti su mumis. Kalėdose Dievas primena – Jis jau yra su mumis! – ir kviečia Jį atpažinti, Jo klausytis, Jį priimti. Kad ir kokia būtų mūsų gyvenimo ar pasaulio tamsa, Dievas dovanoja savo šviesą ir džiaugsmą.
Džiugių ir šviesių Kalėdų, kupinų Dievo artumo ir vilties.
+ Lionginas VIRBALAS
Kauno arkivyskupas metropolitas