2017 m. gruodžio 25 d.
Šv. Kalėdų ryto homilija Kauno arkikatedroje bazilikoje
Mieli broliai ir seserys,
džiugu švęsti Kalėdas, Jėzaus, Dievo Sūnaus, Gimimą žemėje. Joms rengiamės per adventą, o šiandien girdime džiugią žinią „Jums gimė Išganytojas.“ Pirmąją Kalėdų naktį angelai skelbė piemenims, kad Jo gimimas bus didis džiaugsmas visai tautai, ir linkėjo ramybės Dievo mylimiems žmonėms.
Bet ar kas pasikeitė pasaulyje? Ar jau atėjo taika? Ar daugiau nebeliejama ašarų ir netgi kraujo? Jei Išganytojas su mumis, kodėl tiek daug skausmo pasaulyje? Šis klausimas neduoda ramybės. Juk net Jėzaus gimtajame Betliejuje, visoje Šventojoje Žemėje dar nėra taikos.
Atsakymą galime suprasti ar bent nujausti žvelgdami į tai, ką piemenys matė Betliejuje: „Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 16). Taip paprasta ir trapu – kūdikis ėdžiose. Dievo Sūnus neatėjo su Visagalio jėga ir šlove – Jis atėjo kaip neturtingas ir silpnas Kūdikis. Jis nenori mūsų priversti, bet trokšta savo meile pakviesti, nesiekia įveikti, bet stengiasi patraukti. Jis nenori parodyti galią, bet nori laimėti širdis.
Tikime, kad šis Kūdikis yra mums ranką tiesiantis Dievas. Jis tarsi sako: „Jei nori atrasti ramybę, įsileisk mane. Ramybė ir taika prasideda tavo širdyje.“ Dievas atnešė taiką, bet mes ją turime priimti. Įsileiskime Jėzų į savo širdis, į savo namus. Jo reikia mūsų šeimose, gyvenime, darbovietėse, visoje šalyje. Gimęs Kūdikis kviečia palikti iliuzijas ir eiti prie esminių dalykų, atsisakyti nepasotinamų savo ambicijų, palikti amžiną nepasitenkinimą ir liūdesį dėl to, ko mums nuolat trūksta. Gera iš naujo atrasti dieviško Kūdikio ramybę, džiaugsmą, šviesią gyvenimo prasmę.
Per praėjusias Kalėdas popiežius Pranciškus kvietė: „Leiskimės šią naktį būti žadinami ir sušaukti Jėzaus, eikime pasitikėdami pas Jį, su tais dalykais, dėl kurių jaučiamės atskirti, su savo ribomis. Leiskimės būti paliesti švelnumo, kuris gelbėja. Prisiartinkime prie Dievo, kuris tapo artimas, sustokime prie prakartėlės <...>. Įženkime į tikras Kalėdas su piemenimis, eikime pas Jėzų tokie, kokie esame, atsinešdami savo atskirtis, savo neišgijusias žaizdas. Taip, Jėzuje, paragausime tikrosios Kalėdų dvasios: grožio būti Dievo mylimi.“
Netrukus švęsime atgimusios Lietuvos šimtmetį. Per šį laiką netrūko pasiaukojimo, atsidavimo, kūrybos ir darbo, deja, taip pat baimės, išdavystės, atitolimo. Su viltimi žvelgiame į ateitį, bet ji neateis savaime – bus tokia, kokią mes sukursime, kiek prie jos prisidėsime.
Jaudina pasakojimai apie alkanas tremtinių Kūčias prie Laptevų jūros ar darbo lagerių barakuose. Neužmirškime jų ir visų, kurie daug iškentėjo, bet nešė šviesą savo širdyse, išlaikė meilę Tėvynei, buvo atskirti nuo jos savo kūnu, bet ne dvasia. Šiemet vienas tokių dvasios didvyrių – arkivyskupas Teofilius Matulionis – buvo paskelbtas palaimintuoju.
Kita – mokytoja Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė, kurios beatifikacijos byla pradėta Kauno arkivyskupijoje, per 1950-ųjų Kūčias lageryje rašė: „Su užgimstančiu Vaikeliu atgimkime ir mes. Nušvis keliai, atsiras draugai, daug bus šilumos širdy, užsidegs žiburiai, o gyvenimui dienų bus per mažai...“ Deja, ji negrįžo iš Sibiro, palikdama mums gyventi ir savo dienas, ir savo viltis.
Tokie tikėjimo žmonės įkvepia savo pavyzdžiu, nes visada išlaikė pasitikėjimą Dievo meile, regėjo Jėzaus atneštą šviesą, kurios niekas negalėjo užtemdyti, svajojo apie laisvę ir Tėvynės ateitį.
Dievą sutinkančių žmonių gyvenimas pasikeičia. Taip pat ir šiandien. Kartais esmiškai, kartais nematomai, viduje. Jie skelbia ir liudija: pasaulis ne pasmerktas, bet yra Dievo mylimas.
Tegul būna džiugios šios Jėzaus Gimimo šventės. Tegul kviečia mus skelbti Dievo viltį ir meilę žmonėms, įgyvendinti Jo taiką ir ramybę.