2017 m. gruodžio 26 d.
Homilija Kristaus Prisikėlimo bazilikoje minint šv. Steponą ir bazilikos konsekracijos 13-ąsias metines
Nuotraukos – Kristaus Prisikėlimo parapijos
Mieli broliai ir seserys, mieli diakonai,
„Palaimintas žmogus, kuriam dangus atsivėrė“ – taip skambėjo šiandien Rytmetinės maldos priegiesmis. Šv. Steponas – žmogus, kuris žvelgė į atvirą dangų, bet žmonių rankos svaidė į jį akmenis. Kasmet išgyvename šį keistą ryšį tarp Kalėdų ir Šv. Stepono dienos, tarp Jėzaus Gimimo šventės ir kankinio minėjimo.
Evangelijos pagal Joną pradžia, skaityta vakar dienos Mišiose, nurodo atsakymą: „Žodis tapo kūnu“, bet Jis „pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė (Jn 1, 11). Betliejuje gimęs Kūdikis yra žmogumi tapęs viengimis Dievo Sūnus. Jis atėjo gelbėti žmonių, vėl suvienyti jų su Dievu, ir tai įvyko Jo mirtimi ant kryžiaus. Jo mokiniai visais amžiais sekė savo Mokytoju, dažnai patirdami tokį pat likimą. Šv. Steponas pradėjo Bažnyčios kankinių erą, kuri, deja, nesibaigia. Ir šiandien ne vienoje pasaulio vietoje krikščionys patiria išbandymų, yra persekiojami dėl savo tikėjimo. Gąsdina tai, kad net toleranciją skelbiančiose visuomenėse krikščioniškas požiūris yra atmetamas su išankstiniu nusistatymu, krikščionims darosi vis sunkiau gyventi pagal Evangelija paremtus savo įsitikinimus.
Visai neseniai popiežius Pranciškus kalbėjo apie šiandien įsigalinčią kultūrinę ir ideologinę kolonizaciją – užmojį viską suvienodinti, panaikinti skirtumus. Ji netoleruoja Dievo tautos papročių ir religijos, visus verčia perimti naujus pagoniškus, supasaulėjusius papročius.
„Atimama laisvė, klastojama istorija, tautos atmintis, primetama ideologinė jaunimo ugdymo sistema, – sakė popiežius. – Taip elgiasi visos ideologinės diktatūros. Kartais tai daroma netiesiogiai, tarsi mūvint baltas pirštines. <...> Visi privalo vienodai mąstyti, o jei kas kitaip mąsto, nustumiamas į šalį, persekiojamas.“
Šv. Stepono gyvenimas akivaizdžiai parodo, ką reiškia būti krikščioniu. Tai leistis būti Kristaus patrauktam, atverti savo gyvenimą Dievo šviesai, padedančiai tiesiai eiti gėrio keliu, būti žmogumi pagal mus mylinčio Dievo planą. Tai reiškia suprasti, kad verta gyventi ir mirti su Kristumi, Jam skirti ne šiek tiek laiko ar dėmesio, o visą gyvenimą.
Šv. Steponas turėjo drąsos ne tik kalbėti apie Jėzų, bet ir parodyti tokią pat meilę kaip Jis. Prieš mirtį, kaip ir Jėzus, Steponas meldėsi už savo budelius. Panašiai elgėsi daug mūsų tautiečių, patyrusių išbandymų, persekiojimą, tremtį, bet išlaikiusių šviesą ir viltį širdyje. Jų tikėjimo pavyzdys tegul drąsina mus, dažnai sutrikusius ir neturinčius gyvenime aiškių orientyrų, nusiminusius dėl daug menkesnių dalykų, buitinių trūkumų ar net paskendusius nesutarimuose, kaip įamžinti tuos didvyrius.
Svarbiausias įamžinimas yra ne vien paminėjimas, o gyvenimas ta pačia dvasia. Į tai kviečia šiais metais palaimintuoju paskelbtas arkivyskupas Teofilius Matulionis. Skaitydami jo biografiją pagrįstai galime klausti: iš kur jame tiek gerumo, nuoširdumo, kaip jis numaldė, atrodo, teisėtą pyktį ant savo kankintojų, be jokio pagrindo pasmerkusių ilgiems kalėjimo metams? Kai girdime Jėzaus maldą ant kryžiaus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34), kurią atkartojo šv. Steponas savo kančioje: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ (Apd 7, 60), nelieka abejonės, kuo sekė palaimintasis Teofilius. Sekdamas Kristumi Jis buvo tikras žmogus ir tikras krikščionis.
Šv. Steponas yra pirmasis kankinys, taip pat vienas iš pirmųjų septynių diakonų. Kartu su kitais išrinktas „tarnauti prie stalų“, kaip rašoma Apaštalų darbuose, t. y. padėti vargstantiems, jis susitapatino su Kristumi ir todėl sugebėjo atiduoti visą save. Be to, jis drąsiai ir ištikimai skelbė Kristų ir Jį liudijo. Šv. Steponas parodė privilegijuotą būdą gyventi Evangelija: tarnauti kiekvienam žmogui, ypač neturtingiesiems, ir įtikinamai liudyti ateinančią Dievo karalystę.
Šiandien prisimename ir sveikiname diakonus, prisiėmusius atsakingas pareigas Bažnyčioje. Džiugu, kad su mumis nuolatiniai diakonai, vedę šeimos vyrai, atsiliepę į Kristaus šaukimą ir šiemet priėmę šventimus.
Mieli diakonai, jūs gavote tą pačią dvejopą užduotį, kaip šv. Steponas – būti pirmi, kurie Bažnyčioje tarnauja stokojantiems, ir drąsiai skelbti Evangelijos tiesą. Linkiu, kad šv. Stepono užtarimu ir jo įkvėpimu būtumėte ištikimi Kristaus sekėjai. Dėkoju jūsų žmonoms, jūsų šeimoms už palaikymą šiame kelyje.
Šiandien Kūdikis ėdžiose vėl kviečia mus drąsiai liudyti Jo Gerąją naujieną, kaip tai darė šv. Steponas. Būdamas kupinas Šventosios Dvasios, jis nepabūgo atiduoti savo gyvybės iš meilės Viešpačiui. Kaip ir jo Mokytojas, atleido savo persekiotojams ir parodė, kad Dievo Sūnaus atėjimas į pasaulį pradėjo naują amžių su meilės kultūra, kuri nenusilenkia blogiui ir prievartai, o griaudama žmones skiriančius barjerus daro juos broliais ir seserimis didžiojoje Dievo vaikų šeimoje.
+ Lionginas VIRBALAS
Kauno arkivyskupas metropolitas