2018 m. rugpjūčio 25 d.
Pamokslas Didžiosios kovos apygardos partizanų parke atidengus memorialą, įamžinantį sušaudytų pirmosios Lietuvos Respublikos ministrų atminimą
Brangūs Lietuvos žmonės,
prasminga atminti tuos, kurie darbavosi dėl savo Tėvynės. Šiandien pašventintas memorialas, įamžinantis pirmosios Lietuvos Respublikos ministrų atminimą. NKVD nužudė net 17 ministrų. Dar vienas žuvo kaip nacių vykdyto genocido auka. Mons. Alfonsas Svarinskas norėjo ir planavo įamžinti šiuos žmones. Dėkoju visiems, kurie ėmėsi memorialo įrengimo iniciatyvos ir ją įgyvendino.
Valstybę kuria visi jos piliečiai, bet daug priklauso nuo tų, kurie prisiima atsakomybę vadovauti, kreipti visų iniciatyvas į bendrą tikslą. Lotynų kalboje minister reiškia tarną, t. y. tą, kuris darbuojasi dėl kitų. Valstybėje šis žodis taikomas aukštas pareigas einantiems žmonėms, bet niekur nedingo pradinė jo reikšmė – darbuotis ne dėl savo, o dėl visų gerovės ir naudos.
Pirmosios Respublikos laiku buvo daug padaryta, kad Lietuva pakiltų, kad jos žmonės turėtų galimybę dirbti, mokytis, vystyti savo idėjas Tėvynėje. Vėlesni okupantai nepajėgė pavergti tautos dvasios. Nemaža dalimi dėka anuomet susiformavusių žmonių atėjome į Baltijos kelią ir sulaukėme Nepriklausomybės šimtmečio. Tikrai ne viskas buvo idealu, bet galime atminti, kas buvo gera, taip pat ir anuometinių ministrų indėlį.
Evangelijoje girdėjome griežtus Jėzus žodžius apsimetėliams, kurie elgiasi ne taip, kaip moko, kitiems reiklūs, o sau atlaidūs. Jo kritikos sulaukia ir išdidieji, viską darantys tik dėl to, kad kiti juos pastebėtų, pagirtų, įvertintų. Šis Jėzaus perspėjimas skirtas ano meto religiniams lyderiams – fariziejams, bet ar jis netinka visiems ir visais laikais?
Jėzus moko elgtis kitaip: nesiekti pagiriamųjų žodžių ir labai vertinamų titulų, pripažinti, kad mes visi esame tos pačios Dievo šeimos broliai ir seserys, turime vienintelį Tėvą danguje. Tai nepaneigia autoriteto krikščionių bendruomenėje, bet skatina visomis jėgomis saugotis apsimetimo ir išdidumo, nelaikyti savęs aukščiau už kitus. Jėzus yra vienintelis Mokytojas ir Viešpats. Niekas ir niekada negali užimti Dievo vietos. Tai stabmeldystė, kuri griauna žmogaus ir visuomenės gyvenimą. Visada, kai žmogus panori tapti kaip Dievas, – praranda rojų. Visada, kai žmogus nepripažįsta Dievo kaip pasaulio Viešpaties, gyvenimas netenka dieviškojo matmens ir tampa nepakeliamai nežmoniškas. Tą rodo ir mūsų minimų ministrų likimas.
Krikščionis turi vadovautis Evangelija ne tik savo viduje, privačiame gyvenime, o visada. Jis turi rūpintis pagalbos reikalingais, neleisti didėti nelygybei. Individo laisvė, rūpestis dėl vargstančiųjų – ne XIX amžiaus ideologinių srovių atradimas, o integrali Kristaus evangelijos dalis, su didesnes ar mažesne sėkme įgyvendinama tūkstantmetėje krikščionybės istorijoje. Bet taip pat krikščionis negali pritarti tam, kas griauna šeimą, kas ardo prigimtinę lyčių sandarą, kas kultūrinę tradiciją nori pristatyti kaip religijos ir Dievo garbinimo pakaitalą.
Labai greitai Lietuvoje sulauksime popiežiaus Pranciškaus. Visi, kurie seka jo darbus, mato jo rūpestį dėl vargingiausiųjų, nuoširdų bendravimą su žmonėmis, kuklumą asmeniniame gyvenime, atjautą nelaimę patyrusiems. Jis nebijo įvardyti ir pasmerkti blogybių pačioje Bažnyčioje, padarytų net aukštas pareigas einančių žmonių, bet pripažįsta kiekvieno, taip pat paprasčiausio, žmogaus darbą ir jo reikšmę. Tuo popiežius Pranciškus skatina taip elgtis ir mus visus.
Praeities atminimas visada yra pamoka dabarčiai ir paskatinimas ateičiai. Meldžiamės už tuos, kurie patyrė skaudžią dalią, bet kviečiu melstis ir už gyvuosius, už šiandienos žmones, ypač už vadovaujančius valstybei, už ministrus, kad dorai ir garbingai atlikdami savo pareigas prisidėtų prie Tėvynės gerovės.
+ Lionginas VIRBALAS SJ
Kauno arkivyskupas metropolitas