2018 m. rugsėjo 12 d.
Homilija Kunigų dieną Šilinių atlaiduose
Švęsdami Šiluvos atlaidus prisimename prieš 410 metų čia išsakytą Mergelės Marijos troškimą, kad būtų garbinamas Jos Sūnus. Džiaugiamės Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiu, paminime 25 metus nuo šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje ir jo maldos Šiluvoje. Drauge žvelgiame į priekį, laukdami atvykstančio popiežiaus Pranciškaus. Jau visi netrukus Kauno arkikatedroje išgirsime jo žodžius, skirtus kunigams, vienuoliams ir vienuolėms, seminaristams.
Šiandien Šiluvoje meldžiamės už kunigus. Mieli tikintieji, nepaliaukite melstis. Džiaukitės, kad yra kunigų Bažnyčioje, parapijose. Palaikykite juos. Kiek ištikimos tarnystės, išdalyto gyvenimo, noro padėti, patarnauti jie parodo. Tai nei lengva, nei savaime suprantama. Kur trūksta kunigų labiau negu Lietuvoje, tinkintieji pajunta stoką, taip pat ir į kitas šalis išvykę mūsų tautiečiai.
Nenoriu idealizuoti ar viską matyti pro vienspalvius akinius. Ne paslaptis, kad žmonės labai išgyvena, kai mato kunigo gyvenimą neatitinkant Evangelijos ir Bažnyčios tvarkos. Žinoma, tikėjimas yra kur kas daugiau nei atskiro žmogaus, taip pat ir kunigo, poelgiai, tačiau žinome, kad kunigas gali patraukti žmones ir įkvėpti tikėjimą, o gali ir atstumti, net atitolinti nuo Dievo. Tai didžiulė atsakomybė, kurią reikia nuolat atminti.
Mes, kunigai, turime budėti, matyti Kristų – kaip tikslą, kurio link keliaujame, prisiminti Marijos žodžius Kanos vestuvėse: „Darykite, ką tik Jis jums lieps“ ir klausytis, ką Viešpats mums sako šiandien. Dažnai kartojame, kad krikščionybė nėra tiesų ar elgesio normų rinkinys, o visų pirma ryšys su gyvuoju Dievu, Kristaus sekimas. Kristus kvietė kurti, statyti širdyse ir bendruomenėse Dangaus karalystės rūmą, o ne laikinus kluonus, į kuriuos gabentume savo turtus. Ne tik todėl, kad dar šiąnakt gali būti pareikalauta atsiskaityti, bet kad džiugu ir gera atsiliepti į Kristaus kvietimą ir dalytis tuo, ką esame gavę iš Dievo.
Kunigas reikalingas ne vien šventėms ir ypatingiems asmeninio gyvenimo momentams, ne vien dėl religinių patarnavimų, o kaip Kristaus vyras, pašauktas skelbti Evangeliją ir net pačiu buvimu priminti aukščiausią žmogaus paskirtį, nepamainomą jo vertę. Liūdna matyti, kaip dažnai visuomenėje žmogus yra tarsi sudaiktinamas, tampa įrankiu materialiniams tikslams pasiekti, kad dirbtų, pirktų bei vartotų ir taip prisidėtų prie ūkio vystymo. Bet juk viskas, taip pat ir ekonomika, turi būti skirta žmogui, kad jis, būdamas Dievo vaikas, išskleistų savo galimybes, solidarumu padėtų šalia esantiems, kad prasmingai gyventų.
Kristaus suteikta kunigystė yra didi. Matau, kaip žmonės nori ryšio su kunigu, jo buvimo ir liudijimo. Ne visi ir ne visada? Taip, bet nuo pat Jėzaus gyvenimo niekada nebuvo, kad visi pritartų, visi klausytųsi. Ir šiandien išlieka gyvas Dievo troškimas. Suradusieji Dievą, tapusieji krikščionimis liudija apie tai. Žmonės trokšta Dievo kartais to net nesuvokdami. Ilgisi Dievo daug pirmiau, negu religinių praktikų.
Buvo laikas, kai žmonės buvo net perdėm religingi ir statė altorius nežinomam dievui, kaip liudija apaštalas Paulius. Kristaus mokiniams tada reikėjo skelbti, kad Jėzus yra tikrasis Dievas, apreiškęs savo meilę ir parodęs ją iki galo ant kryžiaus. Krikščionybei Europos šalyse tapus vyraujančia ar vienintele religija, nuolat teko mokyti ir padėti krikščioniškai gyventi, taip pat skatinti nepasitenkinti paviršutinišku religingumu, negyva tradicija, skatinusia daryti tą patį, ką kiti daro. Šiandien to neužtenka. Reikia padėti žmogui atverti tą begalybės erdvę, kurią jis nujaučia, ilgėdamasis prasmės, pastovumo, bet apie kurią nežino ar ieško jos apgaulingose praktikose.
Rašytojas ir filosofas Jean Guitton, pirmasis pasaulietis, paskirtas patarėju Vatikano II Susirinkime, kartą taip kreipėsi į kunigus: „Jūs visada pralaimėsite, jei norėsite mums prilygti ar vesti mus mūsų pasaulietiška žeme. Jūs visada laimėsite, jei džiaugsmingai, išlikdami stiprūs ir su spinduliuojančiu paprastumu įsitvirtinsite tame, kas jums yra sava ir neperduodama: kunigystėje. Visų pirma ir labiau už viską jūsų prašome mums duoti Dievą – pirmiausia ta galia, kurią tik jūs turite: atleisti ir konsekruoti. Prašome, kad būtumėte „Dievo žmonės“, kaip pranašai, laiką pranokstančio Žodžio nešėjai, gyvybės Duonos dalytojai, Amžinojo atstovai tarp mūsų, Absoliuto ambasadoriai.“
Kunigo palaiminga užduotis – žadinti Dievo troškimą, nešti gyvenimo Žodį, Dievo dovanojamą viltį ir Jo galia perkeisti pasaulį. Pasitikėkime, kad Dievas jau veikia kiekviename žmoguje. Ne mes patys turime viską padaryti, o tik būti gerais Dievo bendradarbiais. Prašykime, kad Viešpats padėtų tokiems būti.
+ Lionginas VIRBALAS SJ
Kauno arkivyskupas metropolitas