2024 m. birželio 24 d. homilija Kauno arkikatedroje bazilikoje švenčiant Šv. Jono Krikštytojo Gimimą ir Arkivyskupijos globėjo dieną
Nuotraukos – Tomo Jundulo
Viešpaties pašauktieji
Mane VIEŠPATS pašaukė dar negimusį, – dar motinos įsčiose tebesantį, jis ištarė manąjį vardą. (Iz 49, 1)
Brangūs broliai ir seserys,
šiuos pranašo Izaijo žodžius šiandien Bažnyčios liturgija skiria didžiam žmonijos pranašui Šv. Jonui Krikštytojui. Jo Gimimą pažymime iškilme. Jo užtarimu džiaugiasi Kauno arkivyskupija, drąsinama šūkiu, nuskambėjusiu dykumoje: „Taisykite Viešpačiui kelią“ (Mt 3, 3).
Jonas Krikštytojas gimė Zacharijui ir Elzbietai, porai, kuri buvo sulaukusi senatvės ir neturėjo vaikų. Angelas Gabrielius išpranašavo Jono Krikštytojo gimimą, kuris buvo stebuklingas tokio amžiaus žmonėms. Todėl buvo aišku, kad jo gyvenimas skirtas ypatingai misijai: parengti kelią ateinančiam Mesijui.
Pagrindinė žinia, kurią skelbė Jonas Krikštytojas, – tai kvietimas atsiversti, kvietimas į atgailą, gyvenimo būdo keitimą. Jo paties pasitraukimas į dykumą, gyvenimas labai paprastomis sąlygomis ir deganti širdis skelbiant ateinantį Kristų buvo Dievo ženklas žmonijai. Jis atėjo, kad sujautrintų mūsų klausą ateinančio Viešpaties žiniai. Jo misija – rengti širdis susitikimui su Kūrėju, kuris ilgus amžius ieško būdų prakalbinti žmones kaip savo bičiulius. Jis parodė Dievą. Graikai tikėjo bejausmiu dievu, žydai – įstatymo Dievu. Jonas parengė žmones susitikti meilės Dievą.
Jonas Krikštytojas nori pasakyti, kad Jėzus nėra tik dar viena biblinė figūra. Jis sakė: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Lk 3, 16). Mums nelengva suvokti, kaip tai įvyksta, bet žinome, kad susitinkame tą, kuris pranoksta mūsų vaizduotę, patirtį ir supratimą. Pats Dievas mums padeda Jį sutikti. Todėl Jis ateina ir padovanoja mums brangiausią dalyką – savo bičiulystę, mus darančią amžinus. Jono evangelija apie tai užsimena: „Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą“ (Jn 1, 12).
Ką galime pasimokyti iš Jono Krikštytojo, šiandien žvelgdami į jo gyvenimą, o kartu į mūsų laiką ir aplinką? Pirmiausia – tai drąsos skelbti tiesą. Jonas buvo Viešpaties tiesos bendradarbis. Jo tikslūs ir neretai aštrūs žodžiai vėrė žmonėms širdis, tačiau visi jautė, kad kvietimas į atsivertimą juos gelbsti. Tai paties Dievo troškimas išbudinti žmogų iš kasdienybės rutinos ir leistis į susitikimą su tuo, kuriam priklauso mūsų likimas.
Šiandienos „politinio korektiškumo“ laikais mums tai ypač svarbu. Tai nereiškia, kad aš turiu tvoksti kitiems tiesa kaip lazda. Tačiau tai reiškia argumento jėgą, pagrindimo gylį ir entuziastingą širdį, kuri nori padovanoti tiesos pažinimą. Tą darome, nes žinome, kad įprastai žmonės ilgisi tiesos, tik dažnai nežino, kur jos ieškoti. Tą darome, nes žinome, kad tiesa laisvina, tiesa skatina tikėti, tiesa išgelbsti žmogų iš klaidų ir pražūties. Mes esame alkani tiesos. Kodėl tiek žmonių nėra entuziastingi dėl savo tikėjimo? Kodėl tiek daug skeptikų ir pesimistų? Visi jie mums siunčia mums žinią apie tiesos, aiškumo ir Dievo artumo ilgesį.
Kitas dalykas, kurį Jonas Krikštytojas mums rodo kaip pavyzdį, – laisvė. Tai laisvė vykdyti Dievo dovanotą pašaukimą skelbti Jo žinią. Tai laisvė neatsiprašinėti dėl savo tikėjimo ir jo praktikos; tai laisvė mokyti tikėjimo tiesų ir jas diegti kultūroje, politikoje ir švietime. Kaip dažnai pasaulis, regis, yra paremtas „gerai atrodymo“, paviršiaus, kultūra. Gerai atrodyti tapo standartu. Įvairūs kiti dalykai, kaip melas nesąžiningumas, tampa antraeiliai; negana to, mes prie jų įprantame ir jų nepastebime. Garbingumas, ištikimybė, dorovingumas atrodo nebemadingai, tarsi senoviškos vertybės, svarbios seneliams. Bet prakrapštę paviršių, atrastume alkanas tiesai, grožiui ir gėriui žmonių širdis. Juk visų žmonių širdyse yra pasėtas troškimas pagarbių santykių, ištikimybės ir duoto žodžio laikymosi, vienybės tarp žmonių, autentiško gyvenimo liudijimo, tikėjimo pavyzdžio. Šiandien jaučiama, kad to labai trūksta. Ir to negalima ignoruoti. Ar šiandienos krikščionys yra laisvi paliudyti savo gyvenimu, kas jiems taip svarbu, kuo jie tiki ir kas yra jų svarbiausia viltis?
Galop Jonas Krikštytojas mums moko atsitraukimo meno. Jis pats, gyvendamas dykumoje, jautė, kad tik ši vieta ugdys jį būti autentišku Dievo reikalų bendradarbiu. Čia, dykumos tyloje, jis klausėsi Viešpaties balso, kurį vėliau perdavė čia pas jį atvykusioms minioms. Apie pasitraukimą melstis į nuošalią vietą skaitome ir Viešpaties Jėzaus gyvenimo istorijoje. Prieš savo misiją Jėzus praleidžia laiko dykumoje; Jis vis atsitraukia į kalną melstis Tėvo artumoje; meldžiasi naktį prieš mirtį ir yra sustiprinamas žengti į Kryžiaus slėpinį. Šiandien, kai taip intensyviai mus supa daug informacinio triukšmo ir tiek daug įvairių veiklų bei įvykių šurmulio, mes turime iš naujo atrasi meną ritmingai atsitraukti į maldos tylą. Būtinybė eiti į savo kambarėlį ir melstis savo Tėvui slaptoje vis iš naujo išnyra ne tik dėl krikščioniškos maldos praktikos: vis labiau jaučiame – dėl egzistencinio tikinčio žmogaus išlikimo. Be šio atsitraukimo liks tik įsitraukimas į pasaulį, kuris gali pražudyti galimybę susitikti su Kristumi, mūsų tiesa ir gyvenimu.
Brangūs broliai ir seserys, esame pakviesti būti Jonais Krikštytojais šiandienos pasaulyje. Esame kviečiami taisyti Viešpačiui kelią mūsų artimųjų, bičiulių, bendradarbių ir visų, kuriuos sutinkame, širdyse. Juk ir mums galima pritaikyti pranašo Izaijo žodžius: „Jis padarė iš manęs aštrų kalaviją, paslėpė mane savo rankos šešėlyje. Jis padarė mane aštria strėle ir įdėjo į savąją strėlinę“ (Iz 49, 2).
Šia proga noriu nuoširdžiai padėkoti mūsų arkivyskupijos broliams kunigams už Jūsų kantrybę taisant kelią susitikimui su Kristumi. Už Jūsų ištikimybę kunigiškajam pašaukimui šiais nelengvais laikais, kai, atrodo, vis pūsteli priešingas vėjas mūsų skelbiamai žiniai. Turime nebijoti ir nepasimesti. Ir audringoje jūroje su mumis yra Kristus, dovanodamas mums ramybės padrąsinimą.
Nuoširdžiai dėkoju mūsų arkivyskupijos pastoracijos centrų bendradarbiams, parapijų pastoracinių tarybų nariams ir visiems bendradarbiams Kauno arkivyskupijos pastoracijoje. Jus Viešpats pašaukė į misiją dovanoti Jo meilę ir tiesą. Žmonės, kurie užsuka į mūsų centrus ir mūsų bendruomenes, patiria perkeičiančią Viešpaties meilės galią Jūsų tarnystės dėka. Padovanota širdis, išmintis, tikėjimo liudijimas yra brangiausia dovana, kuri šiems žmonės teikia ramybę, išgelbėjimo džiaugsmą.
Nuoširdžiai dėkoju visiems mūsų arkivyskupijos tikintiesiems už Jūsų ištikimybę Šventų Mišių aukai, maldą už mus, kunigus, pastoracijos bendradarbius, už Jūsų tikėjimo liudijimą, kuris yra šviesa pasauliui. Esame didelė šeima, kurią subūrė Viešpats, kad skelbtume Jį pasauliui ir ruoštumės Dangui.
Tegul Šv. Jono Krikštytojo užtarimas, jo gyvenimo pavyzdys nuolat drąsina mus atverti savo širdis Kristui, kad ir patys savo žodžiais ir veiksmais visiems rodytume kelią pas Jį!
+Kęstutis Kėvalas