2024 m. rugsėjo 2 d. homilija Kauno arkikatedroje bazilikoje švenčiant šv. Mišias su akademinėmis bendruomenėmis
Nuotrauka – Tomo Jundulo
Nuolankumo išmintis
Mokslo metų pradžią lydi panašus jausmas, kaip ir sutinkant Naujuosius Metus sausio 1 d. Tai vėl naujas laikas, starto aikštelė, naujas puslapis mūsų gyvenime. Su šiuo jausmu pasitinkame naują akademinių metų ciklą mūsų universitetuose, kolegijose ir mokyklose vildamiesi naujų patirčių, įžvalgų ir pažinimo džiaugsmo. Atrodo, kad su tokia nuotaika gimtojo miesto gyventojai pasitiko ir Jėzų, atvykusį į Nazaretą. Pasak Evangelijos, kaip buvo pratęs šabo dieną, Jėzus nuėjo į sinagogą ir atvyniojęs pranašo Izaijo knygos ritinį pradėjo skaityti: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams“ (Lk 4, 18). Pradžioje žmonės „stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų“ (Lk 4, 22). O vėliau „labai užsirūstino“ ir norėjo nustumti nuo pakriūtės kalno, ant kurio pastatytas miestas (plg. Lk 28–29).
Mums gali kilti natūralus klausimas, kas čia atsitiko, kad miesto gyventojai taip susinervino? Nazaretas buvo vieta, per kurią ėjo svarbūs šalies keliai, todėl čia sueidavo ir daug žinių, šalia statėsi modernus romėnų miestas, todėl žmonės turėjo būti daug atviresni naujoms idėjoms. Atrodo, kad jie pasipiktino, nes Jėzus lygina savo veikimą su didžiųjų Izraelio pranašų Elijo ir Eliziejaus darbais. Be to, jie negalėjo pakelti minties, kad kažkur Galilėjoje Jo dėka vyksta išgydymo stebuklai. Nazareto miestiečiams galilėjiečiai buvo kaimiečiai, kone pagonys. Ką reiškė pagirti tokius žmones? Jie, jų supratimu, buvo beviltiški Dievo atžvilgiu. Nazareto gyventojai buvo taip užtikrinti savo teisuoliškumu ir savo supratimu, kad tiesiog nurašė ir ten vykusius stebuklus, ir žmones, apie kuriuos girdėjo pasakojant.
Ką mums reiškia šis aprašytas įvykis švenčiant mokslo metų pradžią? Mes galime šio to pasimokyti žvelgdami į universitetų ir mokyklų veiklą. Mokslas taip pat išridena žmonijos patirties, įžvalgų ir atradimų „ritinį“ ir jį skaito. Vėliau jį interpretuoja, renka naujas įžvalgas ir šių minčių kontekste atranda naujų dalykų. Akademinė bendruomenė, kaip ta Nazareto sinagoga, yra susitikimo vieta. Čia susitinka mokytojai ir mokiniai, čia sueina įvairios žinios, idėjos, čia gimsta naujos įžvalgos. Taip mokslo įstaigos tampa žmonijos pažangos lopšiu. Tačiau čia gali atsitikti ir netikėtas dalykas, kaip nutiko Nazarete. Žmonės pasipiktino mokytoju kaip nekompetentingu, nurašė Jo patirtį kaip jiems netinkamą. Tai arogancija ir puikybė, kuri trukdo pažinimui ir naujos vaizduotės pradžiai.
Mokslas yra žmogaus supratimo ir mąstymo ribų plėtimas – tai, ką darė Jėzus. Jis parodė naujas prasmes ir rengė žmones naujam pasaulio matymo etapui. To meto supratimui, vyravusiam Izraelio tautoje, kad, pvz., pagonys yra pasmerktieji, buvo mestas iššūkis. Jėzus plečia supratimo ribas ne atsinešdamas savo raštus, bet ima jau pažįstamus tekstus ir suteikia jiems naują prasmę, o tai reiškia ir naują supratimą, kaip žmogus suvokia save, kitą žmogų ir Dievą.
Šiandien visuomenėje sklando pagunda nurašyti ypač moralinę žmonijos išmintį, nebeversti tų senųjų knygų bei semtis iš jų žinių, bet jas tarsi rašyti iš pradžių. Vakarų civilizacija yra pastatyta ant įžvalgų, vertybių ir tų savaime suprantamų tiesų, kaip pagarba žmogaus prigimtinėms teisėms, moraliniam Dievo įsakymų kodeksui, santuokos ir šeimos vertybių apsaugai. Mes turime paisyti geriausios žmonijos patirties ir mokytis iš klaidų ir asmeniniame, ir visuomenės gyvenime. Ir čia mokslo įstaigos stovi pažinimo avangarde, nes kas yra kalbama už universitetų sienų, netrukus yra svarstoma miestų aikštėse ir gatvėse.
Šiomis dienomis pasaulis mini 85-ąsias metines nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios, kai 1939 m. rugsėjo 1 d. nacistinė Vokietija užpuolė Lenkiją ir nuo to momento prasidėjo žmonijos tragedija, nusinešusi apie 50–70 mln. gyvybių, įtraukusi į karo veiksmus 110 mln. karių, kurie kovėsi 40-ies valstybių teritorijose. Dėl Vokietijos nacionalsocialistų politikos buvo nužudyti 6 mln. žydų ir 4 mln. žmonių, priklaususių kitoms, neva nepageidaujamoms, visuomenės grupėms. Popiežius šv. Paulius VI, minint Pirmojo pasaulinio karo 50-ąsias ir Antrojo pasaulinio karo 25-ąsias metines, yra sakęs: „Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas reiškė, kad mūsų nieko neišmokė Pirmasis pasaulinis karas, kainavęs milijonus žmonių gyvybių, palikęs sužalotų, sužeistų, našlaičių ir sukėlęs beribį niokojimą!“ Aišku, kad pasikartojęs karas buvo žmonijos arogancijos pasekmė. Tai mūsų nenoras mokytis iš klaidų, tai puikybė kurti pasaulį be išminties, kurią Dievas mums padovanojo. Komunizmas ir nacionalsocializmas yra žmogaus arogancijos formos. Abi šios ideologijos pretendavo būti mokslinės. Eksperimentų lauku buvo pasirinkti atskirų žmonių, šeimų, tautų likimai.
Universitetas pašauktas įgalinti jauno žmogaus mąstymo galią. Taip jis duoda universalų gebėjimą mąstyti ne tik technine, bet ir filosofine prasme. Tai reiškia gebėjimą įžvelgti logines sąsajas tarp pasekmės ir priežasties, daryti išvadas, sintetinti informaciją ir pateikti kūrybiškų sprendimų. Giliausia prasme besimokantis žmogus kopijuoja savo Kūrėją, kurio pėdsakus atseka šio pasaulio tvarkoje, jo dėsniuose ir konstantose. Tad prieš mūsų akis yra „išridenta“ pasaulio knyga, kurią universitetai ir mokyklos skaito, studijuoja ir semiasi patirties. Tačiau pasaulis turi būti ne tik tyrinėjamas, bet ir saugomas, nes per jį kalba jo Autorius. Jis turi mums daug ką pasakyti. Egzistuoja kūrinijos tvarka, kurią turime atrasti ir gerbti, pritaikyti mūsų asmeniniame gyvenime, mūsų kasdieniuose pasirinkimuose. Tai galop mus turi vesti į santykį su pačiu Kūrėju. Šio gyvenimo uždavinys – užmegzti asmeninį santykį su šia protinga ir mus mylinčia būtimi, kurią mes vadiname Dievu. Tai nuotykis, į kurį esame pakviesti leistis. Universitetas turi mus į šį susitikimą palydėti, nes mokslas, studijos ir pažinimas yra galiausiai meilės Dievui būdas.
Kūrinijoje esanti tvarka kalba mums ir apie nekintamą žmogaus prigimtį, iš kurios kyla jo teisės ir pareigos. Tai, kas yra atrasta žmogaus minties ir įžvalgos galia, turi rasti atgarsį visuomenėje. Yra pagunda tos Kūrėjo tvarkos nepaisyti ir kurti savo tvarką. Taip atsiranda pražūtingos ideologijos. Todėl universitetas turi būti ne tik žinių perdavimo vieta, bet ir mokymosi vieta, kaip tos žinios atsiranda ir kaip joms suteikiamos naujos prasmės. Tai didis, bet ir pavojingas užsiėmimas. Tai mes regime karo Ukrainoje ideologijoje. Juk tai, kaip pateisinamas šis karas, yra „prasmės“ suteikimas žudymui. Tai, ką žmogus gali padaryti interpretuodamas jį supančią tikrovę, gali tapti siaubingu socialiniu eksperimentu. Žmogaus pažinimo galia skirta pasauliui paversti žydinčiu sodu ir kurti meilės civilizacijai. Kas suteiks prasmę šiandienos pasauliui, mūsų gyvenimui, kokia vertybių sistema vadovausimės?
Prieš mūsų akis yra atverta žmonijos išmintis, į kurią universitetas ir mokyklos gilinasi, studijuoja ir semia pažinimą. Te studijos apie gamtos dėsnius ir konstantas kūrinijos „gramatikoje“ padeda mums labiau pažinti ir jų Autorių. Ir tenepristinga mums nuolankumo mokytis iš Kūrėjo mums dovanotos išminties, kuri maloningai sklinda iš Nazareto Mokytojo lūpų. Nuolankumo prasme visi mes esame mokiniai ir iš naujo turime mokytis gyvenimo mokykloje, kad ir mes galėtume šiandienos psalmės žodžiais tarti „O, kaip aš branginu tavo Mokymą! Mąstau apie jį visą dieną. Tavo įsakymas padaro mane išmintingesnį už priešus, nes jis nuolat su manimi“ (Ps 119, 97–98). Su naujais mokslo metais!