Naujausi

Klausimas: Ar galima atsisakyti būti Krikšto tėvais? Ką teigia Bažnyčia tuo klausimu?
Atsakymas: Žmogus yra šiuo požiūriu laisvas. Pagrindinis argumentas neturėtų būti „nenoriu“. Jei žmogus pagrįstai mano, kad negalės tinkamai atlikti šios pareigos, arba, sakykime, egzistuoja kažkokie priešiškumai tarp žmonių, tikrai galima atsisakyti prisiimti krikštatėvių pareigas. Bažnyčios įstatymai nieko konkrečiai apie tai nesako.
Klausimas: 1987 m. krikštijome savo sūnėną. Buvau Krikšto motina. Į Krikštų knygą įrašė ne mano vardą ir pavardę. Dirbau mokykloje mokytoja, sklandė tokia nuomonė, kad saugumiečiai tikrina net krikšto knygas. Aš sumelavau ir pasakiau Krikšto tėvo žmonos vardą ir pavardę, jis tai girdėjo. Ar mano sūnėno Krikštas galioja? Norint atstatyti teisybę, kad įrašas atitiktų tikrus faktus, kur reikėtų kreiptis? Prisiimu šią nuodėmę, apie kurią buvau užmiršusi. Būtinai išpažinsiu.
Atsakymas: Žinoma, kad Krikštas galioja, ir jūs netgi jokios nuodėmės faktiškai nepadarėte, bent jau tokios, kurią reiktų išpažinti ir už kurią reiktų atgailauti. Iš tikrųjų tos parapijos kunigas galėtų pataisyti įrašą. Kitas variantas: gali patarpininkauti ir kurija, parašydama pavedimą klebonui, tik reikia žinoti tikslius duomenis ir tai, ką reikia pataisyti.
Klausimas: Prieš Santuoką Bažnyčia reikalauja Krikšto liudijimo iš krikšto parapijos. Pažymėjimas, gautas Krikšto metu, kažkodėl netinka. Kodėl? Juk ten yra Bažnyčios anspaudas ir visi duomenys. Ar Bažnyčia virsta bereikalingų popierėlių garbinimo vieta?
Atsakymas: Tas pažymėjimas, kuris dabar duodamas Krikšto metu, naudingas ta prasme, kad jame yra įrašyta data, bažnyčia, kurioje buvo krikštyta, nes praktika rodo, jog ilgainiui tie dalykai pamirštami. Tai nėra oficialus pažymėjimas. Tokius pažymėjimus Lietuvoje kunigai pradėjo išdavinėti apie 1980 metus, pradžioje kai kuriose parapijose, o paskui visiems patiko ir praktika tapo visuotinė. Faktiškai tai nėra dokumentas tikrąja prasme, nes jame tikrai nėra visų reikalingų duomenų, o Santuokos sakramentui reikalingas pažymėjimas apie Krikštą kartu yra ir vadinamojo „laisvo stovio“ pažyma. Kai renkami dokumentai santuokai, reikia Krikšto pažymos, kuri nebūtų senesnė, negu pusė metų iki numatomos santuokos. Taip yra nustatyta dėl to, kad tokioje Krikšto pažymoje pažymimi ir kiti dalykai: apie priimtą Sutvirtinimo sakramentą, apie tai, kad žmogus nebuvo sudaręs Santuokos, apie galimai Bažnyčios pripažintą negaliojančia ankstesnę santuoką, nėra davęs vienuolinių įžadų ir pan., nes visa tokio pobūdžio informacija suplaukia į Krikšto parapiją. Tad Krikšto sakramento suteikimo metu gautas pažymėjimas šia prasme yra visiškai neinformatyvus. Bažnyčia tikrai nevirsta „bereikalingų popierėlių garbinimo vieta“, priešingai – per tuos „popierėlius“ gaunama reikalinga informacija, tam kad tikintieji galėtų priimti visus sakramentinius ir kitus sielovadinius patarnavimus.