Naujausi

Klausimas: Žinome, jog kiekvienas krikščionis turi būti pakrikštytas. Dažniausiai krikštijami vaikai – kūdikiai. Jeigu žmogus nebuvo krikštytas vaikystėje, krikštijamas suaugęs. Tačiau yra žmonių, ypač tremtinių, emigrantų, jų vaikų ir vaikaičių, kurie nežino, ar vaikystėje buvo krikštyti. Gal galima juos pakrikštyti antrą kartą?
Ar reikia sentikiams, reformatams persikrikštyti, jeigu jie nori pereiti į katalikų tikėjimą?
Atsakymas: Dėl Krikšto niekuomet neturėtų likti jokių abejonių. Krikšto sakramento faktas gali būti įrodomas dokumentais – tai gali būti krikšto pažyma, gali būti ir kitų sakramentų, kuriems priimti būtina, kad žmogus būtų pakrikštytas, praktikavimas. Tiesa, vien tai, jei daugiau nėra kitų patvirtinimų, negali būti visiškas įrodymas. Pasitaiko, kad žmonės, gera valia tikėdami, jog yra pakrikštyti, vėliau eina išpažinties, priima Komuniją, ir toks šių sakramentų priėmimas gali būti teisėtas. Krikšto priėmimo įrodymas gali būti artimųjų liudijimai, tačiau liudytojai tikrai turi būti labai patikimi (esame susidūrę su atvejais, kai, pvz., ir tėvai, ir krikštatėviai prisiekdami tvirtino, kad žmogus krikštytas vienoje bažnyčioje, o pateikus oficialų užklausimą į tą parapiją paaiškėjo, kad krikštyta visai kitoje; pasitaikė, kad tėvai tvirtino, jog jų sūnus yra krikštytas, ir tik pasirinkta krikšto motina paaiškino, kad vaiko krikštyti jie taip ir nenuvežė, nes... buvo labai šalta ir jie nenorėjo laukti klebono, o tėvams pasakė, kad vaiką pakrikštijo). Galima, beje, pasiremti krikštynų nuotraukomis, užrašais, tačiau, liekant rimtai abejonei, Krikšto sakramentas teikiamas „su sąlyga“ – tada apeigose vartojama formulė: „Jei nesi krikštytas, aš tave krikštiju...“
Lygiai to paties laikomasi ir sentikiams pereinant pas katalikus; ortodoksams ir protestantams to daryti nereikia, nes jų Krikšto sakramento galiojimą pripažįsta ir Katalikų Bažnyčia.