Atsakymas: Tas pažymėjimas, kuris dabar duodamas Krikšto metu, naudingas ta prasme, kad jame yra įrašyta data, bažnyčia, kurioje buvo krikštyta, nes praktika rodo, jog ilgainiui tie dalykai pamirštami. Tai nėra oficialus pažymėjimas. Tokius pažymėjimus Lietuvoje kunigai pradėjo išdavinėti apie 1980 metus, pradžioje kai kuriose parapijose, o paskui visiems patiko ir praktika tapo visuotinė. Faktiškai tai nėra dokumentas tikrąja prasme, nes jame tikrai nėra visų reikalingų duomenų, o Santuokos sakramentui reikalingas pažymėjimas apie Krikštą kartu yra ir vadinamojo „laisvo stovio“ pažyma. Kai renkami dokumentai santuokai, reikia Krikšto pažymos, kuri nebūtų senesnė, negu pusė metų iki numatomos santuokos. Taip yra nustatyta dėl to, kad tokioje Krikšto pažymoje pažymimi ir kiti dalykai: apie priimtą Sutvirtinimo sakramentą, apie tai, kad žmogus nebuvo sudaręs Santuokos, apie galimai Bažnyčios pripažintą negaliojančia ankstesnę santuoką, nėra davęs vienuolinių įžadų ir pan., nes visa tokio pobūdžio informacija suplaukia į Krikšto parapiją. Tad Krikšto sakramento suteikimo metu gautas pažymėjimas šia prasme yra visiškai neinformatyvus. Bažnyčia tikrai nevirsta „bereikalingų popierėlių garbinimo vieta“, priešingai – per tuos „popierėlius“ gaunama reikalinga informacija, tam kad tikintieji galėtų priimti visus sakramentinius ir kitus sielovadinius patarnavimus.

Atsakymas: Santuokos ryšio gynėjas yra bažnytinio teismo (dar vadinamo tribunolu) narys, pagal statusą prilygstantis teisėjui, kuris prižiūri proceso eigą, kad ji atitiktų visus teisės reikalavimus. O pagrindinis jo darbas – išanalizavus surinktus proceso eigoje dokumentus, pateikti galimus argumentus už santuokos galiojimą.