Nuodėmė ir susitaikymas su Dievu

Naujausi

Klausimas: Ar vyskupas klauso išpažinčių?
Atsakymas: Žinoma, vyskupas turi visas galias, kaip ir kiekvienas dvasininkas. Tačiau paprastai vyskupai reguliariai išpažinčių neklauso, kad tai, ką išgirsta per išpažintį, netrukdytų jiems atlikti savo pareigų. Tai, kas išgirsta per išpažintį, yra saistoma griežtos paslapties ir tuo žinojimu nebegalima naudotis ateityje. Sakykime, kokio nors nusikaltimo atveju vyskupas, žinodamas konkretaus žmogaus (kunigo ar pasauliečio) jam išpažintą nuodėmę, nebegalėtų imtis bet kokių sankcijų, kurių reikalautų jo, kaip vyskupo, pareigos. Žinoma, tai nereiškia, kad vyskupui draudžiama klausyti išpažinčių. Yra vyskupų, kurie tai daro nuolat, tačiau drauge jie susiduria su aukščiau minėta rizika. Net ir popiežius Didįjį penktadienį klauso išpažinčių, tačiau tai paprastai būna kas nors iš eilinių Vatikano tarnautojų ar jų šeimų nariai.
Klausimas: Apie trejus metus nėjau išpažinties. Iš pradžių sakiau, kad man to tiesiog nereikia, tada apleidau tikėjimą ir apie tai net negalvojau. Jau pusė metų, kaip aš vėl „atsivertusi“, bet nueiti išpažinties vis dar labai sunku. Iš pradžių tiesiog apie tai pagalvodavau, o dabar ši mintis vis neišeina iš galvos, atrodo, kad nuodėmės apsunkina mane. Kad būtų lengviau, susidariau sąrašėlį nuodėmių. Susikaupė tikrai nemažai, bent jau palyginus kiek būdavo anksčiau. Ar galima neštis „paruoštuką" į klausyklą, kad nepraleisčiau kokios nuodėmės?
Atsakymas: Tikrai galite neštis tą sąrašiuką, tik geriau pasirinkite laiką išpažinčiai ne tada, kai kunigui reikia greitai eiti prie altoriaus, ar stovi eilė žmonių, laukiančių išpažinties... Jūsų atveju reikia ir ramaus nusiteikimo, ir kažkiek laiko. Kita vertus, nereikia bijoti, kad kokią nuodėmę ir praleisime (taip gali pasitaikyti, net ir sąrašą susidarius). Popiežius Pranciškus kaip tik norėdamas padrąsinti tokius žmones yra sakęs, kad Dievas nori mums atleisti visas nuodėmes jau tada, kai mes to dar nė nespėjome paprašyti.

1. Kada nusikalstame Dievui? Ar visos nuodėmės atleidžiamos?

Klausimas: Esu namų šeimininkė, todėl neturiu savų pajamų. Ar nuodėmė, jei pinigų kartais „susiorganizuoju" iš vyro kišenės arba kaip nors kitaip (pvz., pameluodama, jog kas nors kainavo brangiau, nei buvo iš tikrųjų), nes vyras mums su dukra jų neduoda asmeninėms išlaidoms.
Atsakymas: Santuokos metu vyras ir moteris, duodami priesaiką, kartu įsipareigoja ir dalytis visais bendro gyvenimo rūpesčiais, ir padėti vienas kitam. Šia nuostata remiantis, galima būtų sakyti, jog šeimoje lėšos ir pinigai yra bendri (čia nekalbėsime apie dabar madingas „vedybų sutartis“, kurios su krikščionišku mokymu turi nelabai daug bendro), tad žmona turi teisę jomis naudotis taip, kaip ir vyras, tačiau, kai pinigų siekiama, naudojantis apgavyste ir nesąžiningumu, rizikuojant sugyvenimu šeimoje, toks elgesys nėra pakankamai sąžiningas ir vienareikšmiškas. Visuomet daugiau naudos galima laukti iš sąžiningo ir atviro pokalbio. Jūsų vadinamas „susiorganizavimas“ būtų absoliučiai pateisinamas tik tuomet, jei dėl pinigų stygiaus grėstų mirtis, sunki liga ar panašiai.
Klausimas: Kaip atsikratyti pagundos nusidėti?
Atsakymas: Malda ir pasninkas yra pagrindinės priemonės nugalėti bet kokiems gundymams. Labai patarčiau visuomet būti kuo nors užsiėmusiam. Kažkas teisingai yra pasakęs, kad užsiėmusį darbu žmogų gundo tik viena piktoji dvasia, o tinginį – visas legionas.
Klausimas: Man vis kyla sunkumų ruošiantis išpažinčiai. Sunku apsispręsti, ar tai nuodėmė, ar ne. Pvz., ar pyktis yra nuodėmė? Juk tai normalus žmogiškas jausmas. Ar nuodėmė apkalbėti kitą žmogų, jei tos apkalbos neišgalvotos? Arba apkalbos būna tiesiog savo nuomonės išsakymas? Pasitaiko ir taip, kad kartais tenka barti pavaldinius, o po to jaučiuosi lyg ir kalta, nors ir reikėjo barti. Ar tai nuodėmė?
Atsakymas: Pyktis tuomet yra nuodėmė, jei jis sąmoningai palaikomas. Šiaip jis yra natūrali žmogaus reakcija į blogio apraiškas. Apkalba yra neišgalvota, bet žmogų žeminanti tiesa. Jeigu būtų išgalvota, tuomet būtų ne apkalba, bet šmeižtas. Pasakoti apie kitų žmonių nuodėmes, ypač jeigu jos kitiems nežinomos, be rimtos priežasties yra draudžiama. Bloga darantį galima perspėti ir pabarti. Ar gerai, ar blogai tai bus padaryta, priklausys nuo to, kaip tai padarysite. Krikščionio ir pyktis, ir pabarimai turi būti nuosaikūs. Šv. Rašte parašyta: „Tegu saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės.“ (Išsamiau apie rūstybės nuodėmę ir romumo dorybę galite paskaityti žurnale „Artuma“, 2011 m. balandžio numeryje.)
Klausimas: Laba diena. Noriu paklausti gana intymia tema: ar masturbacija, patiriant malonumą, yra nuodėmė?
Atsakymas: Masturbacija yra nuodėmė, nes toks elgesys yra žalingas ir kūnui, ir dvasiai. Normaliam santuokiniam gyvenimui galima tinkamai pasiruošti tik išmokus apvaldyti savo polinkius. Kas malonumų ieškojimą padaro aukščiausiu siekiniu, iš anksto save pasmerkia daugybei ateisiančių bėdų.
Klausimas: Ne paslaptis, kad šiais laikais nemažai smulkių verslininkų dalį mokesčių nuslepia nuo valstybės, nes kitaip neišsilaikytų. Ar tai vis tiek nuodėmė? O ir pati valstybe pykdo piliečius, mokėdama valdininkams išpūstas algas, statydama auksinius tualetus ir pan.
Atsakymas: Mokesčių nemokėjimo visiškai pateisinti negalima. Gali būti tik sunkios aplinkybės, kurios dalinai sumažina moralinį pakaltinamumą. Tokiomis sunkiomis aplinkybėmis gali būti blogi įstatymai, kurie verslą daro beveik neįmanomą.
Klausimas: Kodėl nutrauktas lytinis aktas yra nuodėmė?
Atsakymas: Nuodėme laikomas toks žmogaus elgesys, kai ieškoma tik malonumo, atmetant pagrindinį tikslą – puoselėti sutuoktinių tarpusavio meilę ir pradėti gyvybę. Juk valgome ne vien dėl malonumo, bet kad gyventume, taip pat ir lytiniai santykiai – ne vien dėl malonumo, bet kad jie tarnautų pagrindiniam tikslui siekti, kuomet sutuoktiniai laisvai ir visiškai dovanoja save vienas kitam bei lieka atviri naujai gyvybei. Jei šis tikslas dirbtinai atmetamas, tuomet yra mus mylinčio Dievo išmintingos tvarkos paneigimas, kitaip tariant – nuodėmė.
Klausimas: Aš padariau abortą, noriu atlikti išpažintį. Ar už šią nuodėmę kunigas suteikia nuodėmių atleidimą?
Atsakymas: Jeigu nuoširdžiai norite susitaikinti su Dievu, tikrai gausite atleidimą. Nėra tokios nuodėmės, kurios Dievas neatleistų, jei žmogus gailisi suklydęs ir ryžtasi pasitaisyti.
Klausimas: Kai nusidėjėlis turi sunkią neatleidžiamą nuodėmę, ar tuomet galima eiti Atgailos sakramento ir paprašyti kunigo, kad jis atleistų kitas likusias nuodėmes, kad lengviau būtų gyventi.
Atsakymas: Per Sutaikinimo (Atgailos) sakramentą ne kunigas, bet pats Dievas atleidžia nuodėmes. Pamėginkite įsivaizduoti, kaip atrodytų, jeigu kelis kartus nusikalstumėte labai geram draugui ir atėjęs jam pasakytumėte: atleisk man, dėl vieno nusikaltimo gailiuosi, o dėl kito ne. Ar tai būtų susitaikymas? Panašiai neturime teisės žaisti ir su Dievo meile bei gailestingumu.
Klausimas: Kas mėnesį lankaus Merkinės piramidėje, nes ten įdomiau nei mano bažnyčioje. Mano sesuo ten vyksta, prikalbino mane. Kaimynas sakė, kad girdėjo kalbant Marijos radijuje, jog tai netoleruojama oficialiosios mano Bažnyčios. Pats Žėkus kalba, kad jis krikščioniškai meldžiasi, bet jo raštai man sukėlė įtarimą. Ar reikia laisvintis, jei važinėjau apie septynerius metus ten, į Česukus, melstis, ėmiau komuniją, gėrau vandenį, vaikščiojau čakriniais ratais, meldžiau energijos iš Švenčiausiosios Trejybės trijų kryžių? Tai darė daug mano pažįstamų draugų.
Atsakymas: Kadangi visa tai, ką darėte lankydamasis Merkinės piramidėje, yra nekrikščioniška, bet perpildyta religinėmis praktikomis, sumaišytomis su pagoniškais dalykais, jums reikėtų tai pataisyti išpažintimi, jei per tą laikotarpį dar neišpažinote, ką padarėte. Sunku ką nors patarti dėl šv. Komunijos, nes neaišku, kur jūs ją priimdavote – Merkinės piramidėje ar kokioje nors bažnyčioje? Sudalyvavus tos piramidės apeigose ir po to norint bažnyčioje priimti šv. Komuniją, pirma reikėtų prieiti išpažinties ir apgailėti padarytą kaltę. Egzorcistas reikalingas tuomet, jei būtų aiškių ženklų, kad galėtų būti apsėdimo reiškinių.

2. Atgaila ir išpažintis. Kaip pasirengti, atlikti ir iš tiesų susitaikyti su Dievu?

Klausimas: Negaliu pasigirti, kad esu uoli katalikė, tačiau kasdien mintimis, o kartais ir garsiai kalbuosi su Aukščiausiuoju. Kadangi puikiai žinau, ką darau gyvenime negerai, kokios yra mano nuodėmės, aš tiesiogiai Jam jas išpažįstu ir prašau atleidimo. Gal man taip tik atrodo, bet iš kai kurių įvykių ar aplinkybių pati sau darau išvadą, kad Jis už vieną ar kitą prasižengimą man atleidžia. Nors tai pajuntu toli gražu ne iš karto. Mano klausimas yra toks: ar malda, savo suvokiamu bendravimu su Aukščiausiuoju, savo nuodėmių, be jokių išimčių, Jam išpažinimu aš galiu gauti atleidimą? Ar man būtina dėl to eiti išpažinties pas kunigą? Taip elgiuosi todėl, kad nelabai pasitikiu kunigais. Labai daug esu girdėjus net ir iš bažnyčios tarnų, kaip vėliau jie aptarinėja išpažinties metu pasakytus dalykus ir iš to šaiposi.
Atsakymas: Kristus nuodėmių atleidimo teisę paliko savo mokiniams. Jis sakė: „Kam nuodėmes atleisite, bus atleista, kam sulaikysite, bus sulaikyta.“ Todėl Katalikų Bažnyčioje duodamas išrišimas tik po to, kai nuodėmės Dievui išpažįstamos per kunigą. Jeigu kažkoks kunigas būtų pasišaipęs iš girdėtų nuodėmių, tai neatleistų nuo nuodėmių išpažinimo pareigos. Išpažinties paslapties saugojimas Katalikų Bažnyčioje yra sankcionuotas didžiausiomis bausmėmis, todėl nereikia baimintis, kad toji paslaptis bus pažeista. Be to, jūs turite teisę pasirinkti nuodėmklausį, kuriuo pasitikėtumėte. O jei negalite pasitikėti jokiu kunigu, tuomet ieškokite priežasties savo tikėjime, kuris tikriausiai turi spragų. Jūsų samprotavimas apie tai, jog pajuntate, kada Dievas tiesiogiai atleidžia jums nuodėmes, neturi jokio teologinio pagrindo. Tarp kita ko, per išpažintį ne kunigas atleidžia nuodėmes, bet pats Dievas. Kunigas yra tik Jo įrankis.
Klausimas: Ką daryti, jei nuodėmės suvokimas ateina pavėluotai? Beveik kas mėnesį priimu šį sakramentą, tačiau tik dabar vienas prieš kelerius metus atliktas mano darbas ima atrodyti kaip nemoralus. Ar turiu apie jį pasakyti Sutaikinimo metu? (Nuodėmė tikriausiai būtų sunki Bažnyčios požiūriu.)
Atsakymas: Tikra nuodėmė yra tik tuomet, kai žmogus suvokia darąs bloga. Jūsų atveju, kad neliktų abejonių, patariama pasakyti per artimiausią išpažintį taip, kaip anuomet pasielgėte ir kaip tą poelgį supratote.
Klausimas: Norėčiau sužinoti, ar atliekant asmeninę išpažintį laikas nuo laiko ir jos metu gaunant nuodėmių atleidimą, išrišimą yra reikalinga/naudinga atlikti ir viso gyvenimo išpažintį? Ar tai nėra kaip asmeninės išpažinties „dubliavimas“ ar vėl tų pačių nuodėmių, kurios buvo atleistos, prisiminimas?
Atsakymas: Viso gyvenimo išpažintis yra privaloma paprastai prieš priimant kunigystės šventimus ir darant amžinuosius įžadus vienuolynuose. Šiaip tikinčiajam ji nėra privaloma. Galima kalbėti apie jos naudingumą, ypač tada, kai jaučiamės ypatingai neramūs širdyje, atsiradus abejonių dėl to, ar tikrai viskas gerai buvo išpažinta praeityje, kai, galbūt, į ką nors neatkreipėme dėmesio, arba pradedant naują gyvenimo etapą, pavyzdžiui, prieš santuoką, atsidūrus mirties pavojuje, radikaliau keičiant gyvenimo kelią. Tokia išpažintis nepakeičia įprastos išpažinties. Net ir tokiu atveju paprastai reikia atlikti išpažintį už laikotarpį nuo praėjusios išpažinties, o paskui apžvelgiamas praėjęs gyvenimas. Jos metu galima pastebėti daugiau priežasčių, dėl kurių darėme vienokias ar kitokias nuodėmes, aiškiau sau nusibrėžti ateities planus. Paprastai dėl tokios išpažinties reikalingumo reikia pasitarti su savo dvasios tėvu ar nuodėmklausiu. Iš tiesų ji nepatariama labai jautrios sąžinės žmonėms, nes, užuot nuraminusi, gali tik dar labiau atvesti į abejones.
Klausimas: Einu ieškojimų keliu. Viskas nauja ir taip neramu. Kai pagalvoju, visada suabejoju, ar anksčiau gerai atlikau išpažintis. Tokiu atveju ar užtenka kunigui per išpažintį pasakyti savo abejones ir vykdyti kunigo paliepimus, ar geriau atlikti viso gyvenimo išpažintį? Esu labai jautri, nenoriu kažką padaryti ne taip. Padekite man. Bijau padaryti kažką šventvagiško.
Atsakymas: Jeigu turite rimtą abejonę, galite ir pati pasiruošti viso gyvenimo išpažinčiai. Galima pasinaudoti maldaknygėje esančio sąžinės patikrinimo klausimais ir prisiminti sunkesnes nuodėmes. Jeigu yra buvę sunkių nuodėmių, tuomet reikėtų prisiminti bent apytikslį jų skaičių. Tačiau nereikėtų visą dėmesį sutelkti tik į nuodėmių prisiminimą, nes gerai išpažinčiai svarbiausios sąlygos yra gailestis ir pasiryžimas nekartoti klaidų. Eidama išpažinties, pirmiausia pasakykite, kas jums kelia nerimą, ypač tai, jei būtų kažkas sąmoningai nepasakyta ar ne taip pasakyta per ankstesnes išpažintis. Atlikdama viso gyvenimo išpažintį, pasirinkite progą, kad dvasios tėvas ramiai galėtų išklausyti jūsų išpažintį. Pabaigoje dar vienas patarimas: einant išpažinties mažiau mąstyti, kad reikės pasakoti savo nuodėmes, o daugiau susitelkti ties mintimi, kad einu susitaikyti su Tėvu, kuris mane myli ir tuomet, kai apie jį mažiausiai mąstau.
Klausimas: Jei kunigas nutraukia išpažintį ir duoda išrišimą, neišklausęs iki galo ir lieka abejonė, ar jis tikrai suprato, ką aš pasakiau, ar tokia išpažintis yra gera, ar reikia iš naujo ją atlikti?
Atsakymas: Jei kunigas nutraukia išpažintį, nebaigęs klausytis, iš vienos pusės gali būti suprasta kaip nepagarba išpažintį atliekančiam asmeniui, kita vertus, neretai pasitaiko, kad žmonės pradeda atpasakoti visokias nereikšmingas smulkmenas, kurios neturi jokios įtakos pačiai išpažįstamai nuodėmei. Tokiu atveju kunigas yra įpareigotas paraginti penitentą kalbėti konkrečiau. Būna taip pat, kad ir išpažintį atliekantieji neatsižvelgia, jog yra ir daugiau išpažintį atlikti norinčių žmonių ir yra neįmanoma skirti daugiau laiko vienam žmogui, ypač jei jis įsileidžia į nereikšmingus papildymus. Bet kuriuo atveju, susiklosčius tokiai situacijai, visa atsakomybė tenka kunigui, o išrišimas yra galiojantis ir išpažinties kartoti nereikia, nebent į tokius pasakojimus būtų įsileista, sąmoningai norint nuslėpti kokią nors didelę nuodėmę.
Klausimas: Turiu tokią problemą. Jau pusę metų negaliu priimti šv. Komunijos, nes manau, kad mano išpažintis nėra atvira. Einu išpažinties ir vis nedrįstu pasakyti vienos nuodėmės, nes tiesiog gėda. Ką tokiu atveju daryti? Jei nuodėmės neišpažinsiu ir eisiu šv. Komunijos tai bus šventvagiška, bet tiesiog labai gėda. Juk ir kunigai žmonės. Kaip aš kunigui galiu tai sakyti?
Atsakymas: Bet kokia atgaila reikalauja tam tikro nuolankumo, nes mūsų dvasiniam gyvenimui niekas tiek negali pakenkti, kaip puikybė. Kad būtų lengviau išpažinti savo kaltes, pasimelskite ir daugiau pamąstykite, kad ieškote Dievo gailestingumo, o ne pasirodymo prieš kunigą. Tačiau galiu užtikrinti iš ilgametės savo kunigiškos patirties, kad man pačios brangiausios išpažintys buvo tų žmonių, kurie buvo daug klydę ir kurie labai nuoširdžiai atvirai atliko išpažintį bei atgailavo. Išklausęs nors vieną tokią išpažintį suvoki, kad verta būti kunigu.
Klausimas: Kas yra šventvagiška išpažintis? Kaip nustatyti, ar ji buvo atlikta? Kas laukia, jei jos neatitaisysi?
Atsakymas: Šventvagiška išpažintis būna tuomet, kai žmogus nuslepia sunkią nuodėmę arba nesigaili už nuodėmes. Tokią išpažintį pataisyti yra būtina. Pas Viešpatį reikia sugrįžti be nuodėmių.
Klausimas: Einant velykinės išpažinties, ar gali kunigas pasakyti, kad neduos išrišimo, nes nuodėmės yra tokios, kad pakanka pasimelsti ir galima priimti Komuniją?
Atsakymas: Nuodėmių išrišimą kunigas duoda tuomet, jei išpažįstama nors viena, nors ir lengva nuodėmė. Kunigas neteisingai pasielgtų, jeigu atėjusiam susitaikinti su Dievu žmogui patartų tik pasimelsti, bet neduotų išrišimo tik dėl to, kad jo nuodėmės yra lengvos. Kunigas gali tik patarti, kad su lengvomis nuodėmėmis galima priimti Komuniją ir be išpažinties.
Klausimas: Per išpažintį kunigas manęs paklausė, ar aš turiu draugą ar sutuoktinį ir ar turiu intymių santykių su juo. Norėčiau sužinoti, ar gali kunigas neduoti išrišimo ir neleisti eiti Komunijos, bet tik palaiminti, už tai, kad aš netekėjusi ir turiu intymių santykių su sužadėtiniu?
Atsakymas: Kad Sutaikinimo sakramentas būtų galiojamai švenčiamas, reikalingas gailestis ir pasiryžimas nenusidėti. Jeigu jūs teigėte, kad nesiruošiate pasitaisyti, kunigas pasielgė teisingai Jus tik palaimindamas.
Klausimas: Ar vyskupas klauso išpažinčių?
Atsakymas: Žinoma, vyskupas turi visas galias, kaip ir kiekvienas dvasininkas. Tačiau paprastai vyskupai reguliariai išpažinčių neklauso, kad tai, ką išgirsta per išpažintį, netrukdytų jiems atlikti savo pareigų. Tai, kas išgirsta per išpažintį, yra saistoma griežtos paslapties ir tuo žinojimu nebegalima naudotis ateityje. Sakykime, kokio nors nusikaltimo atveju vyskupas, žinodamas konkretaus žmogaus (kunigo ar pasauliečio) jam išpažintą nuodėmę, nebegalėtų imtis bet kokių sankcijų, kurių reikalautų jo, kaip vyskupo, pareigos. Žinoma, tai nereiškia, kad vyskupui draudžiama klausyti išpažinčių. Yra vyskupų, kurie tai daro nuolat, tačiau drauge jie susiduria su aukščiau minėta rizika. Net ir popiežius Didįjį penktadienį klauso išpažinčių, tačiau tai paprastai būna kas nors iš eilinių Vatikano tarnautojų ar jų šeimų nariai.
Klausimas: Apie trejus metus nėjau išpažinties. Iš pradžių sakiau, kad man to tiesiog nereikia, tada apleidau tikėjimą ir apie tai net negalvojau. Jau pusė metų, kaip aš vėl „atsivertusi“, bet nueiti išpažinties vis dar labai sunku. Iš pradžių tiesiog apie tai pagalvodavau, o dabar ši mintis vis neišeina iš galvos, atrodo, kad nuodėmės apsunkina mane. Kad būtų lengviau, susidariau sąrašėlį nuodėmių. Susikaupė tikrai nemažai, bent jau palyginus kiek būdavo anksčiau. Ar galima neštis „paruoštuką" į klausyklą, kad nepraleisčiau kokios nuodėmės?
Atsakymas: Tikrai galite neštis tą sąrašiuką, tik geriau pasirinkite laiką išpažinčiai ne tada, kai kunigui reikia greitai eiti prie altoriaus, ar stovi eilė žmonių, laukiančių išpažinties... Jūsų atveju reikia ir ramaus nusiteikimo, ir kažkiek laiko. Kita vertus, nereikia bijoti, kad kokią nuodėmę ir praleisime (taip gali pasitaikyti, net ir sąrašą susidarius). Popiežius Pranciškus kaip tik norėdamas padrąsinti tokius žmones yra sakęs, kad Dievas nori mums atleisti visas nuodėmes jau tada, kai mes to dar nė nespėjome paprašyti.

3. Kas yra vidinis išgydymas?

Klausimas: Kam reikalingos vidinio išgydymo pamaldos, kas per jas atsitinka?
Atsakymas: Nuodėmė sužeidžia žmogaus dvasią, todėl ji privalo būti gydoma. Esminis gydymas – susitaikymas su Dievu ir Bažnyčia, atliekant išpažintį. Per išgydymo pamaldas Bažnyčia meldžiasi už žmogų, maldaudama jam dvasinės sveikatos. Tai labai svarbus momentas, nes jis savyje talpina du dalykus: žmonių maldą ir paties sužeistojo nuolankų atsivėrimą Dievo veikimui.
Klausimas: Norėčiau daugiau sužinoti apie vidinio išgydymo pamaldas. Kada jos pradėtos rengti Lietuvoje? Kodėl jos taip vadinamos, juk vidinį, dvasinį išgijimą žmogus gali patirti bet kur ir bet kada. Kaip atrenkami maldos talkininkai, besimeldžiantys užtarimo malda.
Atsakymas: Vidinio išgydymo pamaldos Lietuvoje pradėtos rengti 1999 m. Taip vadinamos todėl, kad jų tikslas – vidinių, t. y. dvasinių ir psichologinių sužeidimų, kurie tampa kliūtimis gilesniam santykiui su Dievu patyrimui bei krikščioniškam augimui, atpažinimas ir, jei, taip būtų galima pasakyti – „pirmoji pagalba“ siekiant tų žmonių išgijimo. Pamaldose žmogus gali kreiptis užtarimo maldos bei patarimo į maldos komandos narius, priimti Sutaikinimo sakramentą ar pasikalbėti su kunigu bei priimti gydančią Dievo meilę Švenčiausiojo Sakramento adoracijoje. Užtarimo maldoje bei krikščioniškame patarime pagelbėja specialiai atrinkti šiai tarnystei žmonės. Siektinos tarnaujančiojo užtarimo maldoje savybės: gailestingumas ir jautrumas; gebėjimas klausytis ir išgirsti; atvirumas Dievui, sau, artimui ir komandos vadovui; atsakomybė ir įsipareigojimas, klusnumas, saviugda bei atvirumas nuolatiniam savęs ugdymui. Maldos komanda susitinka maldai, vienas kito palaikymui bei ugdymui. Labai svarbu pabrėžti, kad ne bet kur ir ne bet kada žmogus gali patirti vidinį dvasinį išgijimą. Vertėtų labai atsakingai pasirinkti reikiamą pagalbą vidinėms problemoms spręsti, ypač šiame laikmetyje, kai apstu besiūlančių savo paslaugas apsimetėlių.