Okupacijos metai
Okupacijos metais Kauno arkivyskupijai, kaip ir visai Bažnyčiai Lietuvoje, teko pakelti didelių išbandymų. 1940 m. sovietų kariuomenei okupavus Lietuvą, naujoji valdžia paskelbė atskirianti Bažnyčią nuo valstybės. Netrukus buvo vienašališkai nutrauktas konkordatas su Vatikanu, apaštališkajam nuncijui įsakyta nedelsiant išvykti, Bažnyčia išguita iš viešojo gyvenimo: uždrausta dėstyti tikybą mokyklose, katechizuoti vaikus, uždaryti visi religiniai leidiniai, sustabdyta vyrų bei moterų vienuolijų, katalikiškųjų draugijų bei organizacijų veikla, nacionalizuotas Bažnyčios ir religinių organizacijų turtas, uždarytos katalikiškos mokyklos, vaikų darželiai, prieglaudos, iš kariuomenės, mokyklų ir kalėjimų išvaryti kapelionai. Siekiant įbauginti kunigus prieš juos imtasi represijų.
Nacių okupacinis režimas iš dalies atkūrė Bažnyčios teises, tačiau konfiskuoto turto negrąžino, neleido veikti religinėms organizacijoms, draudė leisti religinę spaudą. Dėl Bažnyčios teisių varžymo vokiečių okupacinę valdžią 1942 m. kritikavo vyskupas V. Brizgys (1903–1992). Arkivyskupas J. Skvireckas (1873–1959) atsisakė agituoti jaunimą stoti į vokiečių karinius dalinius. 1941-1942 metais 47 Kauno arkivyskupijos kunigai slapstė žydus. 1944 m. artėjant Raudonajai armijai, Kauno arkivyskupijos ganytojai arkivyskupas J. Skvireckas ir vyskupas V. Brizgys pasitraukė į Vakarus. Kartu su jais arkivyskupiją paliko 73 kunigai. Karo metais žuvo šeši Kauno arkivyskupijos kunigai, penki iš jų – nuo sovietų pareigūnų bei kareivių rankos.
Ypač sunkūs Kauno arkivyskupijai buvo pokario metai. Vien iš Kauno, kur dirbo 70 kunigų, 50 buvo ištremta. Daugelyje bažnyčių uždrausta laikyti pamaldas. Uždarytos 23 bažnyčios, sykiu panaikinant parapijas, visos oratorijos ir koplyčios. Dekanatų, kurių anksčiau buvo dešimt, sumažinta iki šešių. Bažnyčios buvo apdėtos dideliais mokesčiais, kunigams uždrausta vykti į kitose parapijose rengiamus atlaidus, apribotos religinių patarnavimų teikimo galimybės, panaikintos religinės šventės. 1948 m. buvo nusavintos dar nenacionalizuotos klebonijos, špitolės ir kiti gyvenamieji namai, uždrausta mokyti vaikus tikybos. Valdžia visaip kišosi į arkivyskupijos valdymą. Ją ilgą laiką valdė kapituliniai vikarai, vėliau - neturintys ordinaro teisių apaštališkieji administratoriai.
Nuo 1944 m. dvasininkus imta aktyviai sekti bei stengtis užverbuoti bendradarbiauti su saugumo organais. Į parapijas būdavo įfiltruojami agentai. Dvasininkai privalėjo turėti Religijos reikalų tarybos įgaliotinio registraciją. Kaune uždaryta 10 bažnyčių, iš miesto pašalinta 19 aktyvių kunigų, daugiausia nesutikusių bendradarbiauti su valdžia. Kunigams vienuoliams, laikant juos didesniais fanatikais, apskritai nebuvo leidžiama dirbti. Kunigų areštai tapo kasdieniu reiškiniu. 1945-1951 m. buvo suimti ir nuteisti 58 arkivyskupijos kunigai.
Lietuvos ganytojai nuosaikiai vertino ginkluotą partizanų pasipriešinimą, nes netikėjo jo sėkmingumu. Sovietų valdžia stengėsi kiek įmanydama jais pasinaudoti, kad jie padėtų slopinti pasipriešinimą savo autoritetu. Valdžiai pavyko įtikinti Kauno arkivyskupijos valdytoją prelatą S. Jokūbauskį (1880–1947) paskelbti prieš partizanus nukreiptą kreipimąsi į kunigus ir tikinčiuosius. Dėl to jis vėliau labai gailėjosi. Vėlesnis arkivyskupijos valdytojas kan. J. Stankevičius (1903–1974) nuosekliai laikėsi sugyvenimo su sovietų valdžia politikos. Tuo tarpu paprasti kunigai klausydavo partizanų išpažinčių, paremdavo juos materialiai.
Skaudžių smūgių patyrė arkivyskupijoje veikusios vyrų ir moterų vienuolijos. 1944 m. Kaune nacionalizuota jėzuitų gimnazija ir Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia, panaikintas naujokynas Pagryžuvyje, 1949 m. tokio paties likimo susilaukė Šv. Ignaco bažnyčia, vienuolynas ir naujokynas Šiauliuose. Daug jėzuitų tėvų įkalinta ir ištremta. 1948 m. buvo uždaryti visi marijonų vienuolynai ir marijonų administruotos neparapinės bažnyčios, suimta daug šiai vienuolijai priklausiusių kunigų. Panašus likimas ištiko ir seserų kongregacijas. Viltingas ženklas persekiojimų bei naikinimo tamsoje buvo kunigo Pranciškaus Masilionio SJ 1947-aisiais Šiauliuose įsteigta Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija, kurios centriniai namai 1950 m. perkelti į Kauną.
Uždarius Telšių ir Vilkaviškio kunigų seminarijas, Kauno tarpdiecezinė kunigų seminarija liko vienintelė. Į šią seminariją buvo perkeltas Teologijos-filosofijos fakultetas, sovietų valdžios pašalintas iš universiteto 1940-aisiais. Šis fakultetas, dėl filosofijos dėstytojų trūkumo 1953 m. tapęs vien Teologijos fakultetu, veikė čia iki 1994 metų. Klierikų skaičius seminarijoje iškart buvo apribotas iki 150, vėliau nuolat mažinamas iki 75, 60, 45 ir net 25. Seminarijos vadovybės nariai, profesoriai ir klierikai buvo vienas po kito suiminėjami ir tremiami iš Lietuvos. Turtinga seminarijos biblioteka konfiskuota ir sunaikinta, dauguma pastatų atimta, Šv. Jurgio ir Švč. Trejybės bažnyčios paverstos sandėliais.
1954 m. spaudimas Bažnyčiai šiek tiek atlėgo. 1955 m. Lietuvoje buvo išleistas „Maldynas“ ir „Katalikų kalendorius“. Tėvams leista samdytis tikybos mokytoją, o kunigams, tikrinantiems vaikų žinias, kai ką paaiškinti. Susilpnėjus kontrolei, gyviau imta švęsti atlaidus, teikti Sutvirtinimo sakramentą, padaugėjo maldininkų Šiluvos atlaiduose. Grįžo nemažai nuteistų ir ištremtų kunigų, įliejusių Bažnyčiai naujos gyvybės.
Tačiau politika Bažnyčios atžvilgiu netrukus vėl sugriežtėjo. Padažnėjo kunigų registracijos atėmimo atvejų. 1962 m. buvo visiškai uždrausta kalėdoti, vaikams patarnauti per Mišias ir dalyvauti procesijose. Nuo 1961 m. darbovietėse vis dažniau persekiojami religinėse apeigose dalyvaujantys žmonės. Ne vienas kunigas buvo nuteistas už aktyvią sielovadą. Pradėta trukdyti rengti naujus kunigus: klierikai imami į armiją, aktyviau verbuojami bendradarbiauti su KGB. Sovietų valdžia kišosi į seminarijos vidaus tvarką, visaip kliudė norintiems į ją stoti. Dėl valdžios kišimosi vyskupas J. Steponavičius net siūlė vyskupui J. Matulaičiui-Labukui (1894-1979) pasvarstyti apie seminarijos uždarymą, jei ordinarai negali jos savarankiškai tvarkyti.
Nuo septintojo dešimtmečio vidurio Lietuvoje ėmė jaustis aktyvesnis bei sistemingesnis priešinimasis sovietų politikai. 1966 m. aktyvesnieji kunigai, daugiausia iš Vilkaviškio vyskupijos, anuomet sovietų valdžios patvarkymu administraciškai sujungtos su Kauno arkivyskupija, pradėjo rinktis į slaptus susirinkimus, imta rūpintis informacijos perdavimu į užsienį, rašyti peticijas sovietų valdžiai. Oficialioji Kauno arkivyskupijos vadovybė prie peticijų rašymo aktyviai neprisidėjo. Vyskupas J. Matulaitis-Labukas net buvo nurodęs dekanams neleisti kunigams tokių peticijų pasirašinėti.
Nepaisant to, pogrindinė veikla plėtojosi ir stiprėjo. 1972 m. pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, po kelerių metų kiti pogrindiniai periodiniai leidiniai („Aušra“, „Dievas ir Tėvynė“, „Tiesos kelias“ ir kt.). Kauno arkivyskupijoje gyveno ir veikė keli aktyvūs „LKB kronikos“ bendradarbiai, buvo rengiamas pogrindinis religinis leidinys Rūpintojėlis, prie Kauno dirbo pogrindinė „ab“ spaustuvė, spausdinusi religinę literatūrą. Savotiškas centras, į kurį sueidavo daug pogrindinio religinio gyvenimo gijų, buvo Kaune įsikūrę Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos namai. Juos nuolatos akylai sekdavo KGB.
Į pogrindinę veiklą aktyviai įsitraukė kunigai vienuoliai, ypač jėzuitai ir marijonai: jie slapčia ugdė kunigus, globojo moterų vienuolijas, daug dėmesio skyrė pogrindinei periodinių leidinių ir knygų leidybai. Reikšmingas vaidmuo sovietų okupacijos metais teko moterims vienuolėms. Panaikinus seserų kongregacijas bei konfiskavus visą jų turtą, seserų veikla nenutrūko, jos persikėlė į pogrindį. Sovietmečiu seserys Kauno arkivyskupijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, slapčia katechizuodavo vaikus ir suaugusiuosius, rengdavo rekolekcijas, talkindavo parapijose, apaštalaudavo dirbdamos ligoninėse, daugindavo ir platindavo pogrindinę religinę literatūrą.
1973 m. pradedamos Eucharistijos bičiulių rengtos, sovietų saugumo persekiotos piligriminės eisenos į Šiluvą. Eucharistijos bičiulių sąjūdis, kurio pradžia neatsiejama nuo Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos (ypač ses. Jadvygos Stanelytės), o istorija – nuo Kauno, per kelerius metus nuo 1969 m. paplito visoje Lietuvoje. Pirmoji vieša akcija – 1973 m. gegužės 19–20 d. kryžiaus pastatymas Kryžių kalne. Sąjūdis rengė permaldavimo eisenas į Šiluvą, atstatė ir prižiūrėjo Kryžių kalną, ugdė jaunimą katalikiška, patriotine dvasia, dalyvavo pogrindinėje kovoje už tikėjimo laisvę. 1975 m. Kaune viešėjo Berlyno arkivyskupas kardinolas Alfredas Bengschas, kurio apsilankymas padidino tikinčiųjų aktyvumą. 1978 m. įsisteigus Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetui, Lietuvoje sustiprėjo tikinčiųjų teisių gynimo sąjūdis. Šiluvoje padaugėjo maldininkų, buvo organizuojamos pogrindinės rekolekcijos, maldininkų eisenos į Kryžių kalną, dar aktyvesni pasidarė Eucharistijos bičiuliai. 1979 m. ėmė kurtis kunigų tarybos, kurios įsitraukė į tikinčiųjų teisių gynimą. Vis daugiau jaunuolių pareikšdavo norą tapti kunigais. 1985 m. Kauno kunigų seminarija gavo net 45 norinčiųjų studijuoti pareiškimus. Aštuntajame dešimtmetyje Kauno tarpdiecezinei kunigų seminarijai buvo grąžintas pokario metais atimtas rektorato pastatas, Švč. Trejybės bažnyčia.
Atsakydama į didėjantį Bažnyčios aktyvumą, sovietų valdžia ėmė intensyviau verbuoti dvasininkus bei klierikus, kompromituoti jai nepaklusnius kunigus, griebėsi represijų. 1974-1977 m. už „LKB kronikos“ dauginimą Lietuvoje nuteista 10 asmenų, 1980 m. suimama eisenos į Šiluvą organizatorė, Eucharistijos bičiulių sąjūdžio steigėja, Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo J. Stanelytė. 1980-1981 m. surengti teismai dar 7 bažnytinio pogrindžio darbininkams. 1983 m. suimamas „LKB kronikos“ redaktorius, būsimasis Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
Tačiau, nepaisant visų priemonių, sovietų valdžiai nepavyko užgniaužti Bažnyčios pasipriešinimo. 1988-1989 m. ji neteko visų Katalikų Bažnyčios kontrolės svertų. Bažnyčia laimėjo kovą su sovietiniu režimu, tačiau ne be skaudžių žaizdų. 1988-aisiais, besibaigiant sovietmečiui, Kauno arkivyskupijoje buvo 122 bažnyčios, iš jų 29 neturėjo nuolatinio kunigo; arkivyskupijai priklausė 148 kunigai, iš kurių 23 buvo altaristai, rezidentai ir ligoniai.
