Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

Sausio 28 d. Kauno miesto muziejuje menotyrininkė Gabija Surdokaitė skaitė paskaitą „Kryžius karavykas Lietuvoje: kilmė, paplitimas, papročiai“. Kryžius karavykas, kitaip tariant, patriarcho tipo, – tai dviejų kryžmų kryžius: viršutinė kryžma trumpesnė už apatinę. Šio kryžiaus funkcija išskirtinė – tikėta, jog jis gelbsti nuo maro. Lietuvoje vadintas maro kryžiumi, taip pat – Šv. Zacharijaus, Šv. Roko, Šv. Benedikto kryžiumi.

Tikėjimas dviejų kryžmų kryžiaus galia plito iš Ispanijos miestelio Karavacho, jame saugota 1229 m. iš Jeruzalės per kryžiaus karus atkeliavusi Švč. Kryžiaus relikvija. Ją bei dviejų kryžmų kryžių Karavacho gyventojai labai gerbė ir tikėjo, jog jie saugo miestelį nuo potvynių, audrų, ligų, kitų nelaimių. Kai 1546 m. kilo maro epidemija, vienas Tridendo susirinkimo narys ispanas prisiminė Karavacho kryžių ir kreipėsi į Dievą apsaugos nuo jos. Kadangi niekas iš Susirinkimo narių nemirė, padidėjo šio kryžiaus reikšmė. Ją dar didino kiti atvejai, kai, kur kitur kilus maro epidemijai, pavyzdžiui, XVII a. Pietų Vokietijoje – Badene, vėl kreiptasi į Dievą prisiminus Karavacho kryžių ir išsigelbėta. Kadangi šv. Zacharijus iš Šventojo Rašto citatų sudarė karavyko maldą, kryžius vadintas jo vardu. Karavykas vadintas Šv. Roko arba šv. Benedikto kryžiumi todėl, kad šie šventieji taip pat susiję su maru – turėjo galių gelbėti žmones nuo šios ligos.

Manoma, kad dviejų kryžmų nedideli kryželiai į Lietuvą atkeliavo XVI a. pab. – XVII a. pr. Žinoma, kad tuo laikotarpiu juos nešiojo maldininkai – pasikabinę ant kaklo arba įsisegę į drabužius kaip relikvijorių, kad apsaugotų nuo bėdų. Du tokie kryželiai 1931 m. rasti Apuolės kapinyne.

Prelegentė rodė vieno lapo spaudinius su raižytiniu karavyko vaizdu: kryžiaus kryžmose bei „liemenyje“ – 18 raidžių ir 7 kryželiai, kiekvienas ženklas simbolizuoja tam tikrą šv.Zacharijaus sudarytos karavyko maldos eilutę – citatą iš Šventojo Rašto, pvz.: „Dieve, Dieve mano, išvaryk marą nuo šios vietos ir išgelbėk mane.“ Tokie spaudiniai leisti krikščioniškuose kraštuose – ir Lietuvoje, platinti per atlaidus, didesnes religines šventes. Jie buvo kabinami namuose arba nešiojami prie savęs susukti į ritinėlį ir įdėti į kapsulę. Pasak G. Surdokaitės, karavykai aukoti kaip votai, jie minimi Vilniaus Visų Šventųjų, Liškiavos, kitų šventovių inventorinėse knygose.

Mediniai karavykai Lietuvoje imti statyti XVII-XVIII a., tačiau nežinoma, ar gausiai, mat rašytiniuose šaltiniuose jie įvardijami bendru – kryžiaus pavadinimu. Lietuvoje mediniai karavykai buvo statomi kaimo viduryje, sodybose, kryžkelėse. Jie neretai „apsitaisydavo“ šv. Roko skulptūrėlėmis. Šis šventasis XVIII a. Lietuvoje buvo labai populiarus: buvo kalbama jo litanija, 1713 m. vyskupas įsteigė rokitų vienuoliją, kad ji rūpintųsi sergančiaisiais maru.

Vilniaus benediktinių vyresniosios Onos Valavičiūtės užsakymu 1772 m. nuliedinti du karavykai ant varpo. Kai neliko marų epidemijų, tikėta, kad karavykas saugo nuo kitų ligų protrūkių, tarkim, dizenterijos. Daug karavykų Lietuvoje pastatyta 1848 m., 1893 m. – siaučiant dizenterijos epidemijai, 1913–1919 m. – plintant choleros ligai. Pasak G. Surdokaitės, XX a. karavykui Lietuvoje Lietuvoje priskiriama nacionalinio kryžiaus funkcija. Švenčiant Lietuvos nepriklausomybės 10-metį (1928 m.) jis pastatytas kaip tautos pasididžiavimo simbolis.

-jkk-