Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

Spalio 25 dieną Kauno Senamiesčio vaikų dienos centre įvyko seminaras besirūpinantiems probleminių šeimų vaikais darbuotojams ir savanoriams. Seminare, surengtame šio centro direktorės O. Kazlienės ir Kauno arkivyskupijos Caritas reikalų vedėjos O. Virbašiūtės iniciatyva, aptartos pagalbos vaikams ir jų šeimoms aktualijos.

O. Kazlienė skaitė pranešimą “Pasyvus agresyvumas – pavojus vaiko ateičiai. Narkomanijos prevencija”. Prelegentė gilinosi į priežastys, kodėl vaikai nepritampa prie visuomenės, t. y. gyvena ne pagal visai visuomenei priimtinas normas. Pasak prelegentės, vaikus žaloja nebrandi jų pykčio išraiška. Nevaldomas pyktis gali labai pakenkti vaikui ar net jį pražudyti. Didžiausia to priežastis yra vaiko nesaugumas, kurį jam gali garantuoti tik besąlygiška tėvų ir aplinkinių meilė.

Soc. darbo magistrė R. Kruopytė, remdamasi teorinėmis žiniomis ir praktinio Vaikų dienos centre darbo patirtimi, pasidalijo bendravimo su vaiko šeima įžvalgomis. Pasak jos, būtina atkreipti dėmesį į visos šeimos funkcijų atkūrimo būtinybę neapsiribojant vien tėvų ir vaikų tarpusavio santykiais. Prelegentė akcentavo reguliarių ryšių su visais šeimos nariais palaikymo, bešališkumo, atvirumo, tolerantiškumo kiekvieno šeimos nario atžvilgiu svarbą. Pasak jos, pagrindinė socialinio darbuotojo misija – padėti šeimai atsikratyti išmokto bejėgiškumo, grąžinti šeimoms žmogišką orumą įduodant joms į rankas ne “žuvį”, bet “meškerę”.

Psichologė A. Laurynaitė, akcentavusi darbo su vaikais psichologinius aspektus, apžvelgė tris įvairaus amžiaus ir įvairių socialinių grupių vaikų šeimose patiriamas prievartos rūšis. Tai fizinė, emocinė ir seksualinė prievarta. Beje, apie pastarąją, pasak prelegentės, Lietuvoje pradėta kalbėti labai neseniai, tik 1994 m.

Seminare taip pat buvo pristatyta kun. J. Bosko auklėjimo sistema, susipažinta su Senamiesčio vaikų dienos centro programomis. O. Virbašiūtė, padėkojusi visiems už rūpestį ir pasiaukojimą, dar kartą seminaro dalyviams priminė, kad tik nesavanaudiška meilė, asmeninis pavyzdys, tolerantiškumas bei savo misijos supratimas padeda vaikams ir šeimai atgauti žmogišką orumą ir pasitikėjimo bei saugumo jausmą.