Kunigas misionierius Kauno arkivyskupijoje, tėvas redemptoristas Rastislavas Dluhý drauge su VDU Akademinės sielovados ir arkivyskupijos Pašaukimų sielovados bendradarbiais kviečia mus praturtinti šį neįprastą epidemijos ir dažnai „virtualų“ laiką ir kviečia žiūrėti serialą „Išrinktieji“ (angl. „The Chosen“) ir tuo pat metu meldžiantis, o galbūt kai kam iš tiesų pirmąkart susitinkant Evangelijų Jėzų. Serialą kviečiama žiūrėti savaitgaliais, o arkivyskupijos svetainėje bei feisbuke kiekvieną savaitę pristatome sielovados bendradarbių parengtus komentarus kiekvienai serialo daliai.
Serialas IŠRINKTIEJI. Įvadas (parengė kun. Rastislav Dluhý)
Serialas IŠRINKTIEJI. I serijos komentarai (parengė kun. Rastislav Dluhý)
Kaip pamatyti?
Serialo „Išrinktieji“ programėlė:
Apple
Android
„Youtube“ kanalu (anglų k., be lietuviškų subtitrų)
-------------------------------------------------------------------
#Šeima #Perdavimas #Stebuklas
#Aplankymas #Ieškojimas #Tiesa #Liudijimas
Serialas IŠRINKTIEJI. II dalies komentarai (parengė ses. Marija Ieva Valiulytė OSB)
Istorija prasideda berniuko ir mamos pokalbiu. Berniukas su džiaugsmu rodo pirštu į danguje pasirodžiusią žvaigždę, kuri skelbia Šabo pradžią, o drauge ir ilgesingai laukiamo Emanuelio pasirodymą ateityje. Jaunajam žydui mama su meile ir kantrumu paaiškina šventės, kurioje susiburia šeima, bendruomenė, tauta, prasmę. Šabas – tai priminimas apie poilsį, išvedimą iš Egipto vergovės ir pažadėtojo Mesijo laikus. Apeigų metu atgaivinama tautos atmintis, išreiškiamas žmogaus ir Dievo santykis, sustiprinami šeimos tarpusavio ryšiai. Mažoje šeimos mokykloje berniukas perima visus svarbiausius, brangiausius dalykus, kuriuos jis perduos ateities kartoms.
Serialo erdvėlaikyje Dievas kiekvieną veikėją asmeniškai veda iš įvairių vergystės, prisirišimų formų ir kviečia į autentišką pasitikėjimo santykį. Jis [Dievas] suranda pagrindinius veikėjus jų kasdienybėje. Žmogus yra išsiilgęs ramybės ir meilės, nes nuolatos patiria dienos kaitrą, rūpesčių naštą, nerimą, stresą, įtampą dėl praeities, dabarties ir ateities. Jis sukaustytas reikalavimų ir aplinkybių. Tačiau visų šių suspaudimų akivaizdoje, tyloje atpažįstamas asmeninis Dievo vedimas ŠIANDIEN.
Štai Marija Magdalietė jau išgirdusi Dievo kalbėjimą ir perkeista susitikimo su Paslaptinguoju. Jos vidinis išlaisvinimas tampa regimas išorėje: išvaizdoje, elgesyje, nuotaikoje. Ji švyti, alsuoja gyvenimu, yra bendrystėje su žmonėmis. Tarsi mažas vaikas ji džiaugiasi gyvenimu, tyrinėja ir mokosi. Vidinis perkeitimo stebuklas, giluminė asmeninės meilės patirtis tampa regima. Ar iš tiesų susitikimas su Jėzumi yra toks?! Kaip suvokimas ir patyrimas, kad esu mylima(-s) keičia mano santykį su savimi, aplinka, kitais? Kai būnu nepriimta(-s), pažeminta(-s)? Pokytis Magdalietėje akivaizdus ir fariziejui, kuris apstulbęs praneša apie tai sinagogos vyresniesiems.
Ar dar turime drąsos, jėgų nutilti ir išeiti pasitikti daugiau, kaip tai padarė fariziejus Nikodemas? Išgirdęs Marijos liudijimą, rabinas lieka sukrėstas. Jis palieka saugią savo aplinką dėl tiesos, aiškumo troškulio ir jame kilusios vidinės prieštaros. Fariziejus žino, kad jam nepavyko padėti šiai moteriai, todėl stebuklas jį stulbina. Subtiliai atsiskleidžia žmogiškasis trapumas nuolankume ir tiesos ieškojime, kviečiantis viską palikti, išeiti iš ,,nuosavo teisumo“, savo susikurto saugumo ir leistis kelionėn į tikrąją savo esatį. Jis nori įsitikinti ir savo akimis pamatyti Lilianą, kuri dabar prisistato jau kitu – Marijos – vardu. Ji sugrįžta prie tikrosios savo tapatybės, nuo kurios jau ilgą laiką buvo atsiskyrusi ir nutolusi dėl gyvenime patirtų traumų, žaizdų, skausmų bei nevilties. Marija patvirtina, kad jai padėjo ne rabino apeigos, o susitikimas su Nepažįstamuoju, kuris tapo jos gyvenimo stebuklu. Nors ir pati visko gerai nesupranta, tačiau aiškiai patiria susitikimo su Jėzumi vaisius, skirtumą tarp dviejų kelių, skirtumą tarp PRIEŠ ir PO. Po šio susitikimo Nikodemas lieka suglumęs ir turintis daugiau klausimų nei prieš tai.
Rengdama Šabo vakarienę, Marija padaro klaidą apeigose ir tuščią vietą prie stalo palieka Elijui. Elijas yra tas pranašas, po kurio, kaip tiki judėjai, turįs ateiti visų laukiamasis Mesijas. Marijos klaida tampa galimybe priimti netikėtą svečią, tą patį Nepažįstamąjį, visiems laikams perkeitusį jos gyvenimą.
Nėra paprasta žmogaus klaidoje įžvelgti Dievo planą, dar sudėtingiau – jį priimti. Tačiau Dievo mintys – ne žmogaus mintys. Pats Jėzus pasirodo prie stalo, kur Marija žengia pirmus savo žingsnius grįždama prie tikėjimo. Nepažįstamasis, vadinamas Mokytoju, yra vienas iš Šabo vakarienės svečių – jis dalijasi gyvenimu, juokauja kartu su susirinkusiais. Pirmosios serijos komentare Marija vadinama visos žmonijos veidrodžiu, o čia ją lydi Emanuelis – Dievas su mumis.
Visiškai priešinga yra Mato, mokesčių rinkėjo, vakarienė. Jo nemėgsta nei tautiečiai žydai, nei okupantai romėnai. Šeima Mato išsižadėjo, draugų jis neturi, bendrauja tik su jį saugančiu romėnų kareiviu. Nors ir visų atmestas dėl savo kitoniškumo, muitininko darbo bei abejingumo savo tautai, šis jaunas vyras išdrįsta eiti pas pretorių Kvintą ieškoti tiesos ir aiškumo dėl savo atliekamų pareigų. Šabo vakariene Matas dalijasi su benamiu šunimi gatvėje. Judaizme žydai laikomi Dievo vaikais, o pagonys gatvės šunimis. Dėl savo patirties su tėvu, Matas neatpažįsta savyje Dievo vaiko – to, kuriam pažadėta ir kuris kviečiamas priimti daugiau.
Dievas pažįsta tikruosius žmonių sumanymus, jų širdis, vidines kovas ir prieštaras. O aš ar skubu interpretuoti ir vertinti, nežinodama(-s) aplinkybių? Štai Simono situacija, kurioje jis, norėdamas susimokėti skolas ir ieškodamas finansinės nepriklausomybės, nusprendė įduoti romėnams nesilaikančius įstaymo savo tautiečius žvejus. Jis veidmainiauja būdamas kartu smuklėje, išorinėmis linksmybėmis bėgdamas nuo akistatos su savo apsisprendimu išduoti. Brolio įspėtas, Simonas teisinasi, kad nelaiko šių vyrų savo šeimos nariais ir todėl nejaučia didelio sąžinės priekaišto. Kiek iš tiesų kitas, šalia manęs esantis žmogus, yra man artimas? Ar dar matau kitame broil / seserį? Kiek mano giliausi troškimai tampa svarbesni už žmones, esančius artimoje aplinkoje? Simono brolis Andriejus, kaip ir daugelis iš mūsų, gali nesuprasti tokio pasirinkimo. Simono žmona su nerimu ruošia Šabo vakarienę, matydama vyro įsitempimą dėl tautiečių išdavimo. Jis pasiruošęs „dirbti“ Šabo naktį, kad pasirūpintų savo žmona, broliu ir namais. Kiek tokių istorijų esame girdėję savo aplinkoje, kai žmonės imasi desperatiškų sprendimų, nematydami jokios kitos išeities ar netekę vilties. Vienų jie yra pasmerkti, kitų suprasti.
Visi šie žmonės su skirtingomis patirtimis, rūpesčiais, gyvenimo pakilimais ir nupuolimais ir yra išrinktoji tauta. Tai žmonės, kurie laukia asmeninio Dievo apsireiškimo savo gyvenime, kurie trokšta ir ilgisi gyvybės, laisvės, pilnatvės.
Kol lauksime kitos savaitės trečiosios dalies komentarų, kviečiu sustoti, atsisėsti, pasimelsti, pamąstyti ir užsirašyti pagrindinius savo asmeninės istorijos dalykus. Kada aš nustojau ieškoti daugiau, nuleidau rankas nesulaukdama(-s) Dievo atėjimo, išgelbėjimo? Už ką galiu padėkoti savo šeimai, artimiesiems ir ką kaip vertybę norėčiau perduoti kitiems? Ar turiu prisiminimų, kurie man padėtų sunkiu laiku? Kas man yra artimas, šeima? Kodėl? Kada ir dėl ko patiriu nesaugumą? Ar pažįstu save kaip Dievo vaiką?
