VDU Akademinės sielovados ir arkivyskupijos Pašaukimų sielovados bendradarbiais kviečia mus praturtinti šį karantino laiką ir kviečia žiūrėti serialą „Išrinktieji“ (angl. „The Chosen“) ir tuo pat metu meldžiantis, o galbūt kai kam iš tiesų pirmąkart susitinkant Evangelijų Jėzų. Serialą kviečiama žiūrėti savaitgaliais, o arkivyskupijos svetainėje bei feisbuke kiekvieną savaitę pristatome sielovados bendradarbių parengtus komentarus kiekvienai serialo daliai.
Serialas IŠRINKTIEJI. Įvadas (parengė kun. Rastislav Dluhý)
Serialas IŠRINKTIEJI. I serijos komentarai (parengė kun. Rastislav Dluhý)
Serialas IŠRINKTIEJI. II serijos komentarai (parengė ses. Marija Ieva Valiulytė OSB)
Serialas IŠRINKTIEJI. III serijos komentarai (parengė kun. Liutauras Vilėniškis)
Serialas IŠRINKTIEJI. IV serijos komentarai (parengė ses. Loreta Armalytė)
Serialas IŠRINKTIEJI. V serijos komentarai (parengė kun. Rastislav Dluhý)
Kaip pamatyti?
Serialo „Išrinktieji“ programėlė:
Apple
Android
„Youtube“ kanalu (anglų k., be lietuviškų subtitrų)
-------------------------------------------------------------------
Susitikimas su Asmeniu – gaivinantis ir gydantis šaltinis
Serialas IŠRINKTIEJI. VI dalies komentaras (parengė ses. Marija Valiulytė OSB)
Karantino laikotarpiu išgyvenamas ypatingas jautrumas aplinkai ir kitiems. Patiriami pokyčiai kasdienybėje sukelia nerimą ir baimę, taip pat nesaugumą dėl ateities darbe, moksluose, baimę dėl savo ir kitų sveikatos. Apima silpnumo ir nepajėgumo jausmas dėl užduočių, atsakomybių, pareigybių, tarnysčių gausos; liūdesys dėl vienišumo, išdavystės, netekties ar socialinės atskirties.
Abejingumo, beprasmybės ir kančios akivaizdoje vis iš naujo ieškome, kas palaiko rusenantį tikėjimą, viltį ir meilę. Išgelbėjimo laukiančiam ir išvargusiam žmogui susitikimas su Jėzumi tampa akstinu atsiliepti į kvietimą gyventi ir dovanoti save kitiems įvairiomis sąlygomis. „Išrinktųjų“ VI epizodas suteikia galimybę tapti Evangelijos įvykių liudytojais, kai tikėjimas tampa stebuklo priežastimi. Ar aš dar tikiu į Dievą, veikiantį manyje, kituose, aplinkoje? Ką šiandien priimčiau kaip asmeninį stebuklą?
Tęsiasi epizodas po Kanos vestuvių, kuriose Jėzus, Motinos prašomas, padarė pirmąjį stebuklą. Ar suvokiama Dievo meilė, kai Jis dėl tavęs gali keisti savo planus?! Pasikartosiu, Dievas gali keisti savo planus dėl tavęs! Kiek yra žmonių, kurie itin svarbius savo reikalus, planus gali nesavanaudiškai pakoreguoti tik dėl tavęs? Scenos pradžioje Jėzus, išlaikydamas Mesijo atėjimo paslaptį, sako, kad Jo laikas dar neatėjo. Ir vėliau, darydamas stebuklus, Jis elgiasi panašiai, ragindamas neskelbti ir negarsinti. Jėzus trokšta grąžinti mus į vienybę su Dievu, o stebuklai tik pridengia Jo atneštos žinios skelbimą.
Kiekvieną dieną Jis tai padaro dėl tavęs ir bet kurio kito. Netgi to, kurį laikai nedorėliu, nusidėjėliu, atmestuoju arba tiesiog kitokiu. Neįsiklausymas, nesusikalbėjimas, nesupratimas virsta nuostatomis, įkalinančiomis žmogų ribotame pažinime. Čia kitas tampa tik asmens projekcija ar jų visuma. Ar aš turiu nuostatų Dievo atžvilgiu, kurios pastatytų sienas ar atitolintų susitikimą su Jėzumi? Draugiškas pokalbis egiptietės gimtąja kalba primena, kad visi turime šį tą bendro. Kitas pavyzdys – raupsuoto vyro išgydymas. Dėl savo ligos jis yra atskirtas nuo bendrystės net su artimaisiais. Pagal įstatymą, jis turi gyventi už miesto, kad neužkrėstų kitų ir nesuteptų savo tautiečių. Šis žmogus dėl savo ligos nepatyrė jokio fizinio ir artimesnio kontakto. Jis – grėsmė kitiems. Tačiau Jėzui prisilietimas prie raupsuotojo svarbesnis nei įstatymas ir didesnis už baimę užsikrėsti. Tikėjimas, jog Jėzus panorėjęs gali jį išgydyti, dovanoja raupsuotajam naują gyvenimo kokybę.
Jėzaus buvimas šalia kitų yra paprastas žmogiškumo liudijimas. Jis neišaukština savęs, leidžiasi pertraukiamas kalboje, drauge juokauja. Suprasdamas žmonių kasdienybės džiaugsmus ir skausmus Jis tampa jiems savas. Gerosios Naujienos skelbimas yra patrauklus dėl kalbėjimo jų kalba. Dievas, kuris prieinamas kiekvienam. Susipažinus su Jėzumi, Dievas tampa vis labiau regimas, artimas, žmogiškas, suprantamas.
Viešpatie, jei tu nori, – sako Jėzui išgydytieji. Ar Jėzus gali pagydyti ir mane? Ar gali pripildyti mano tuščią indą vyno? Matome akląją Šulą, kuri klausosi Jėzaus palyginimų, bet po susitikimo neišeina fiziškai pasveikusi. Kiekvieno gyvenimiškoji patirtis parodo, kad ne visi pasveiksta, ne visos aplinkybės pasikeičia. Kančia pastato žmogų šalia „kertinio akmens“, kuris neretai tampa suklupimo priežastimi. Susitikimas su Jėzumi Kryžiaus slėpinyje įprasmina sunkumus išgyvenant žmogiškumą, neeliminuojant dalykų, kurie mus palaužia ar net pakeičia gyvenimą negrįžtamai.
Kartu su Nikodemu galime tarti: Nenoriu gyventi niūrioje praeityje, kur Dievas negali nieko naujo. Dviejų fariziejų pokalbis šventykloje dar kartą „iškelia“, kaip žmogaus nuostatos, įsitikinimai neleidžia asmeniškai susitikti su Dievu. Skeptiškai vertinama šiandienos situacija, kai renginiai, seminarai, konsultacijos ar įprastos veiklos yra persikėlę į elektroninę erdvę. Dievas neveikia interneto pagalba, Dievas nekalba, negydo, neguodžia žmogaus, nes Dievas yra apibrėžtas ir mes Jam jau pasiūlėme, kokiais būdais Jis gali ateiti. Akivaizdu, kad „pakaitiniai“ dalykai netapatūs, tačiau širdies atvirumas atveria visas užvertas duris. Nikodemas pasirenka būti atviras Dievo balsui ir Jo ieško. Ar Dievo negali susitikti žmonės, kurie visas dienas dirba, kad pasirūpintų savo vaikais, šeima, namais, susimokėtų paskolas, kurie neturi laisvos akimirkos atsisėsti ir pasimelsti su Šventuoju Raštu ar nueiti į apeigas Bažnyčioje? Ar Dievą susitinka tik tie, kurie aktyviai įsitraukia į veiklas parapijose, institucijose, tie, kurie nepriekaištingai dalyvauja visose apeigose ir sukalba nustatytas maldas? Dievas visuomet yra didesnis už žmogaus Jam sukurtas ribas ir rėmus.
Žydai laukia išgelbėjimo iš okupantų priespaudos, bet ar stebuklas yra pokytis, kuris įvyksta pavalgius, gavus gerą įvertinimą, kai buvai nepasiruošęs; spėjimas įlipti į traukinį, kai į stotį atvyksti paskutinę minutę, ar tiesiog sunkių aplinkybių pašalinimas, kai jos tampa nebepakeliamos? Matome egiptietę, kurios tikėjimas gyvas ir atkaklus – gražus tikėjimas. Tapusi raupsuotojo išgydymo liudytoja, ši moteris tikėjimu patarnauja savo artimui. Ji atgabena Jėzui kenčiantį paralyžiuotą draugą. Vyras patikėjo moterimi, kuri suteikė jam vilties pakilti. Ar aš tikiu, kad Dievas gali duoti jėgų, pakilti susidūrus su sunkumais, neteisybėmis, negaliomis, klaidomis, nuodėmingumu ar jo pasekmėmis ne tik man, bet ir kitam? Patyręs fizinį bei dvasinį Jėzaus išgydymą, paralyžiuotasis neišeina pasišokinėdamas, bet lieka sukrėstas iki širdies gelmių. Jėzus jam skelbia nuodėmių atleidimą, nepasilikdamas tik gydytojo ar stebukladario vaidmenyje, bet „įžengdamas“ į jo širdį kaip Dievas, kuris viską pasiruošęs dovanoti.
Ar mane tai liečia? Gal tai skirta kitiems? Gal Dievas kalbina tik kitus ir visa tai – tik istorijos? Įpusėjus pirmąjam „Išrinktųjų“ sezonui, muitininkas Matas vis dar sekioja Jėzų, Jo mokinius, regi padarytus stebuklus, deja, dar nepajėgia jų suprasti. Akivaizdu, kad Dievas veda ir kalbina kiekvieną jam suprantama būdu ir kalba. Mato asmenyje regime tuos, kurie turi Aspergerio sindromą, arba tiesiog visus, kurie mato, girdi, jaučia ir supranta pasaulį kitaip. Jėzus kantriai ir pagarbiai laukia Mato atsivertimo laiko, kai ateis jo valanda susitikti ir pažinti Jėzų asmeniškai. Visi esame pakviesti išgirsti Jo mokymą ir patirti kasdienius stebuklus, visi esame išsirinkti gyvenimo pilnatvei, kuri dovanota veltui. Tik ar šiandien norėčiau būti Jėzaus prakalbinta(-as) ?
