VDU Akademinės sielovados ir arkivyskupijos Pašaukimų sielovados bendradarbiais kviečia mus praturtinti šį karantino laiką ir kviečia žiūrėti serialą „Išrinktieji“ (angl. „The Chosen“) ir tuo pat metu meldžiantis, o galbūt kai kam iš tiesų pirmąkart susitinkant Evangelijų Jėzų. Serialą kviečiama žiūrėti savaitgaliais, kiekvieną savaitę pristatome sielovados bendradarbių parengtus komentarus kiekvienai serialo daliai.
Serialas IŠRINKTIEJI. Įvadas (parengė kun. Rastislav Dluhý)
Serialas IŠRINKTIEJI. I serijos komentarai (parengė kun. Rastislav Dluhý)
Serialas IŠRINKTIEJI. II serijos komentarai (parengė ses. Marija Ieva Valiulytė OSB)
Serialas IŠRINKTIEJI. III serijos komentarai (parengė kun. Liutauras Vilėniškis)
Serialas IŠRINKTIEJI. IV serijos komentarai (parengė ses. Loreta Armalytė)
Serialas IŠRINKTIEJI. V serijos komentarai (parengė kun. Rastislav Dluhý)
Serialas IŠRINKTIEJI. VI serijos komentarai (parengė Marija Ieva Valiulytė OSB)
Serialas IŠRINKTIEJI. VII serijos komentarai (parengė kun. Liutauras Vilėniškis)
Kaip pamatyti?
Serialo „Išrinktieji“ programėlė:
Apple
Android
„Youtube“ kanalu (anglų k., be lietuviškų subtitrų)
-------------------------------------------------------------------
„Tai aš, kuris su tavimi kalbu“ (Jn 4, 26b)
Serialas IŠRINKTIEJI. VIII dalies komentaras (parengė ses. Loreta Armalytė)
KAS YRA JĖZUS savo laikmečio žmonėms: jo sekėjams, klausytojams, Rašto žinovams, fariziejams, okupantams romėnams? Aštuntoji filmo serija įvairiomis scenomis provokuoja manyje klausimą: o kas man yra Jėzus? Kas man yra Jėzus šiandien, kai baigiu žiūrėti filmą The Chosen?
Galime stebėtis, kaip Jėzus apreiškė ir išgyveno radikalią meilę, tačiau Jis taip pat lydėjo kiekvieną asmenį link gyvenimo pilnatvės palaipsniui, gerokai peržengdamas schemas ir žmogiškas siauras nuostatas.
Įžangoje matome Jokūbą, Abraomo vaikaitį, emigrantą Kanaano krašte, kurio sūnūs bekasdami dykvietės žemę aptinka ištrykštantį šaltinį. Tai Jokūbo pasitikėjimo Dievu El-Shadday (kalnų dievu, tėvų dievu) išraiška, čiabuviui Josifui išsakyta žodžiais: „Ne mes Jį pasirinkome... JIS PASIRINKO MUS.“ Ir staiga, po 2000 metų šuolio, vėl matome Jokūbo šulinį ir vidudienį vandens atėjusią pasisemti moterį, kurios vardą netrukus sužinome. Serija prasideda Fotinos, grįžusios nuo Jokūbo šulinio, susitikimu su savo vyru Neriju, kurio prašo pasirašyti skyrybų raštą, deja, nesėkmingai. Šioje serijoje samarietę Fotiną sutiksime dar ne kartą. Ji viena iš tų tuometinės visuomenės atstumtųjų ir smerkiamųjų. Po pirmosios scenos apie nepavykusias skyrybas persikeliame į muitininko Mato svetainę, kurioje vaišinasi Jėzus, Jo mokiniai, Mato bičiuliai mokesčių rinkėjai ir miesto atstumtieji. Vaišių džiaugsmą bandys sudrumsti fariziejus Jusifas su savo bendru, o vėliau ir šimtininkas Gajus. Kaip kantriai, tvirtai, bet kartu ir ramiai bei taikliai Jėzus sugeba atsiliepti į išsakomus priekaištus.
Čia, atidžiai įsiklausę, galime suvokti, jog ir fariziejams Jėzus suteikė galimybę pažinti savo misiją: „Aš atėjau gelbėti ne teisiųjų, o nusidėjėlių.“ Šią Jėzaus misiją atpažino jau fariziejus Nikodemas – septintoje serijoje girdėjome, kaip Jėzus ir jį pakvietė žodžiais: „Sek mane!“ Nikodemo žmona nežino, kaip jos vyras viduje plėšosi dėl apsisprendimo. Situaciją įkaitina jos žodžiai: „paskutiniąją dieną“, „aš myliu mūsų gyvenimą“, o ypač jos prašymas: „Grąžink mane prie jo“ (tarsi sakytų: „būk su manim kartu“). O tuo tarpu Matas paliko savo kopimą romėniškos karjeros laiptais. Pretorius Kvintas, šimtininko pranešimo priblokštas apie Mato pasirinkimą būti Jėzaus mokiniu, šįkart teištaria: „Man tikrai nepatinka tas žmogus“ (turėdamas minty Jėzų). Vėliau, kitoje scenoje, matome pretoriaus įsakymą, draudžiantį burtis „religiniams susirinkimams“. „Jėzus iš Nazareto ieškomas apklausai“. Ir fariziejus Šmuelis, apakęs dėl savo puikybės, sutapatina įstatymą su Dievu ir yra pasiryžęs „rašyti peticiją Jeruzalei“, kaltindamas Jėzų, kad Jis, būdamas žmogus, save laikąs Dievu.
Jėzaus žodžiai ir veiksmai prasiskverbia iki sielos gelmių ir atpažįsta širdies mintis bei tikrus ketinimus. Klusnumas Jėzui skatina eiti prieš srovę, o dažnai ir būti „nepatogiam“ savo aplinkoje. Jo paliepimas „Palik ją!“ prikelia iš ligos patalo Petro uošvę, tačiau Jo žodis nepriverčia Nikodemo išeiti iš Kafarnaumo kartu su mokiniais. Mokiniams atsisveikinus su brangiais namiškiais ir susirinkus prie miesto sienos, Nikodemas neprisijungia, tik viską slapta stebi ir palieka maišelyje auksinių. Kai Jėzus slėpiningai ištaria „buvai taip arti“ ir girdi Petro repliką, kad Matas išeina su savo kaip muitininko drabužiais, tyliai pravirksta, o mokiniams su Jėzumi nutolus sielvartingai rauda.
Kaip man yra svarbu klausytis Dievo Žodžio ir atsiliepti į Jo kvietimą, kai Jis ko nors paprašo? Pavyzdžiui, prašo palikti ir išeiti, kaip padarė mokiniai. Bendruomeniška kelionė su Jėzumi turi savų iššūkių, ir mums gali nutikti taip, kaip ir mokiniams, kuomet kelionė pasidaro nemaloni, žadinanti nesaugumo jausmą. Kristaus sekimas gali atnešti kančių, sunkumų ir priešiškumą, tačiau Jėzus eina pirma. Jis ne tik tuometiniams mokiniams, bet ir savo sekėjams dabar sako: „Nieko mums nenutiks.“
Kulminacinė serijos scena – Jėzaus susitikimas su samariete Fotina prie Jokūbo šulinio. Čia pražysta dieviška meilė. Jėzus nuolankiai prakalbina samarietę, paprašydamas jos atsigerti, kantriai ir su didžiule empatija palaiko užsimezgusį dialogą. O samarietė nepasitiki, ne kartą dėl vidinės gynybos nukreipia pokalbio temą. Savo ruožtu Jėzus nė akimirką nesusipainioja, Jis žino, kad reikės ilgesnio pokalbio, kol samarietė atsivers ir patirs šio susitikimo prasmę ir džiaugsmą. Karštas Jo troškimas buvo (ir yra) prakalbinti širdies gelmę ir padėti susivokti dėl savo ilgesio ir dvasinio troškulio, kurio negali pasotinti jokia savęs ieškojimo forma, išsigimstanti į kitų bei savęs kaltinimą. Galima stebėtis ir džiaugtis, jog Jėzus tokiai kaip Fotina atskleidė paties Dievo troškimus, pagaliau prisipažino esąs Mesijas: „Tai aš!“ Pokalbyje iškilę nesusipratimai palaipsniui sunyko, ir samarietė patyrė didžiausios savo gyvenimo svajonės išsipildymą – tiesos apie save ir Dievą priėmimą.
O, kad man irgi būtų svarbūs Jėzaus žodžiai: „BET MESIJAS NEATSTŪMĖ!“ Dievas ieško savo garbintojų dvasia bei tiesa; ir Jėzus grįžusiems mokiniams prisipažįsta: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą“ (plg Jn 4, 34). Sau ir kiekvienam filmo žiūrovui linkiu nudžiugti taip, kaip nudžiugo Petras, jog „atėjo pjūties metas“ ir esu Jėzaus pasiųsta(s) liudyti Dievo karalystės. Nepaisant to, Jėzus išlieka „prieštaravimo ženklas“ (plg Lk 1, 34) ir Jo atneštoji ramybė bei taika nesutampa su pasaulio siūloma taikos samprata.
