Dievo Motinos Marijos apsilankymas
Evangelijoje yra pasakojama, kaip Marija keliavo per Judėjos kalnyną iš Nazareto į Ain Karim miestelį. Ta labai ilga kelionė pėsčiomis buvo sunki, tačiau pilna džiaugsmo. Šis džiaugsmas gražiai išlietas Marijos giesmėje „Magnificat“. Švč. Mergelė Marija po savo širdimi jau nešiojo pasaulio Gelbėtoją, todėl skubėjo aplankyti savo giminaitę, pasidalyti džiaugsmu ir pasitarnauti. Marija skuba pagelbėti kitai moteriai, kad ir jai motinystė atneštų džiaugsmo.
Šiandien Šiluvoje taip pat yra didelio džiaugsmo diena. Švč. Mergelė Marija, turinti Čenstakovos Dievo Motinos titulą, atkeliavo pas mus nuo Ramiojo vandenyno krantų. Ji nukeliaus 18.000 km. kelią nuo Vladivostoko iki Fatimos, skelbdama žinią, kad šeima, meilė ir gyvybė yra pačios brangiausios dovanos, kuriomis reikia džiaugtis, bet ne jų bodėtis. Čenstakavos Dievo Motinos paveikslas jau aplankęs daugelį Sibiro, Rusijos, Kazachstano, Baltarusijos ir Latvijos šventovių, po viešnagės Lietuvoje keliaus į Lenkiją ir kitas Europos valstybes.
Ši Čenstakavos Dievo Motinos paveikslo piligrimystė skirta meilei, šeimai, gyvybei ir vaikams ginti. Šiandieniame pasaulyje greitai pastebimos tik ekonominės krizės, bet užsimerkiama prieš pačią didžiausia žmogaus proto ir sąžinės krizę, kai leidžiama žudyti apsiginti negalintį kūdikį.
Masinės komunikacijos priemonės tiksliai ir garsiai kalba, kur, dėl ko ir kiek nušauta ar susprogdinta, tačiau jos tiesiog ignoruoja faktą, kad kasdien ne kur nors Kinijoje ar Indijoje, bet mūsų mažoje Lietuvoje nužudoma daugybė negimusių kūdikių, turinčių teisę, kaip ir mes visi, gimti, augti ir būti laimingi.
Žmonės išsigąsta, kai pradeda siausti koks nors naujas gripo virusas, dažniausiai nusinešantis palyginti nedaug aukų. Tuomet sukrunta medicina ieškoti labai brangiai kainuojančių vaistų, kad būtų užkirstas kelias iškilusiam pavojui.
Tačiau pradėtiems kūdikiams apsaugoti nereikia net medicinos pagalbos, užtenka paprasčiausio suvokimo, kad pradėtas kūdikis nėra virusas, kurį reikia sunaikinti, nėra priešas, kurį reikia nužudyti, bet gyvybės kelionę pradėjęs būsimasis kūdikėlis, kuris beldžiasi į motinos ir gydytojų protus ir širdis, prašydamas ne privilegijų, bet teisės išvysti šį Dievo pasaulį.
Žmonės yra sukūrę galingą mirties kultūros industriją. Pirmiausiai paniekinamas ir iškreipiamas lytiškumas ir pati meilė. Dievo žmogui duotos kūrybinės galios nuvertinamos iki neatsakingos , net perkamos malonumo patirties. Meilė prilyginama seksui, kuris pateikiamas kaip pati didžiausia siekiamybė. Į pagalbą pasitelkiama pelno siekimo industrija, kuri pirmiausia siūlo kontraceptikus, o atsiradus nėštumui – abortus. Mirties kultūros propaganda įtikėja žmones, kad abortas yra moters teisė ir niekas neturi teisės šio pasirinkimo suvaržyti.
Mirties kultūra jau yra atlikusi savo juodą darbą, nes šiandienė Europa jau išmirštantis žemynas, kurio gyvybę dabar palaiko iš Azijos ir Afrikos atvažiuojantys emigrantai. Už visos mirties kultūros propagandos ir industrijos slypi dideli pinigai, kurie daro savo juodą darbą. Politikai priima įstatymus, tarnaujančius ne gyvybės, bet mirties kultūrai.
Šiandien vis garsiau kalbama apie eutanaziją – nepagydomų ligonių ir senelių pagreitintą pašalinimą iš gyvųjų tarpo. Ir vėl kuriamos teorijos, kad žmogus turi teisę nuspręsti, ar jam gyventi, ar mirti. Gyvieji, praradę tikros, gebančios pasiaukoti meilės suvokimą, bėga nuo bet kokio sunkumo ir ieško vien tik malonumų.
Gyvybės maršas nuo vandenyno iki vandenyno turi kelis tikslus. Pirmiausia – siekia atkreipti žmonių dėmesį į daromą didelį nusikaltimą prieš gyvybę, kurio negalima pateisinti jokiais argumentais. Antrasis tikslas – branginti per santuoką sukurtą šeimą, nes tik tokiose šeimose gyvybei yra saugiausios sąlygos. Trečiasis tikslas – melsti dangaus pagalbos, kad visi žmonės suvoktų, jog materialinė gerovė ar malonumas negali būti pagrindinė žmogaus siekiamybė, nes žmogus yra gyvas ne vien duona, bet ir Dievo žodžiu.
Turbūt neatsitiktinai maršo už gyvybę vadovė yra pasirinkta Motina, davusi žmogiškąją gyvybę pačiam Jėzui. Evangelijoje skaitome nutikimą Kanoje. Kai žmonėms buvo bėda, tuomet Marija prašė Jėzų pagalbos, ir šis išpildė motinos prašymą, padarydamas pirmąjį stebuklą.
Šiandien mes esame nepalyginamai didesnėje bėdoje, todėl meldžiame: „Mergele Marija, skaisčioji Dievo Motina, Tau saugoti pavedame gyvybės ir meilės civilizaciją. Kasdien žudomi vaikai pačiame saugiausiame prieglobstyje –motinų įsčiose. Tarptautiniai įstatymai negina negimusiojo gyvybės. Vaikai žmonėms nebereikalingi. Aršiai puolama santuoka ir šeima. Stovime prieš Tave, mūsų Atpirkėjo Motina, suvokdami, kad vieni nesame pajėgūs laimėti globalinės kovos. Stiprink mus visus. Globok šeimą. Apsaugok gyvybę. Melsk savo Sūnaus, kad gyvuotų meilė ir gyvybė.“
Arkivysk. S. Tamkevičius
