Nuotrauka Santakoje – Silvijos Knezekytės, kitos – Militos Žičkutės-Lindžienės
Po dvejų metų į Kauno arkivyskupijos sielovados simpoziumą birželio 20 dieną vėl rinkosi parapijų, bendruomenių bei institucijų atstovai drauge su savo vyskupais, dekanais ir kunigais apžvelgti dabarties situacijos ir pažvelgti į ateitį mąstant, kokie bus sielovados prioritetai matant nūdienos laiko ženklus, o pasidalijus grįžti į savo kasdienybę tęsti Dievo ir Bažnyčios jiems patikėtos misijos.
Per visą simpoziumo laiką nesyk buvo prisiminti Šventojo Tėvo Pranciškaus paraginimai Bažnyčiai ir jo nuolat visam pasauliui skleidžiama viltis. Jau netrukus, lygiai po trijų mėnesių, vilties kupinas Pranciškus pats atvyksta pas mus į Lietuvą – simpoziumo dalyviai įsiamžino nuotraukoje prie Šv. Jono Pauliaus II kalnelio Santakoje, kur rugsėjo 23-iosios rytmetį popiežius Pranciškus vadovaus Mišioms.
Šiam simpoziumui iš anksto rengėsi parapijų pastoracinės tarybos – joms buvo organizuojami seminarai Šiluvoje ir Kaune. Birželio 1 d. Kauno arkivyskupas savo kreipimusi kvietė rengtis simpoziumui (pagal pasiūlytą klausimyną) parapijų ir bendruomenių aktyvus, organizacijas ir pavienius katalikus, o atsakymai apibendrinti šiame simpoziume.
„Atstovaujame vyskupijai, tačiau svarbiausia – kad esame maldos bendryste aplink Viešpatį, be kurio tai būtų tik paprastas pasibuvimas“, – sakė arkivyskupas Lionginas Virbalas, Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčioje pradėdamas simpoziumą šv. Mišiomis ir pakviesdamas, kad Viešpačiui skirtume savo širdis, žvilgsnius, planus ir sumanymus. Šv. Mišias koncelebravo arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius ir per tris dešimtis arkivyskupijos kunigų – simpoziumo dalyvių.
Homilijoje arkivyskupas kalbėjo apie „dvigubą“ Dvasią, kurioje pranašas Elijas išliko su Dievu, teisus, ištikimas ir veikiantis (2 Kar 2). Visišką vienybę su Dievu Tėvu parodo Jėzus ant kryžiaus – Jis visiškai atsiduoda, o Tėvas priima Jį į savo dešinę. Nors šiek tiek norėdami įžengti į Jėzaus slėpinį, turime būti liudytojai to momento, apie kurį rašo evangelistai: kontempliuoti Jėzaus didžiadvasišką meilę, kai Jis tobulai vykdo Tėvo valią.
„Kalbant apie arkivyskupijos bendruomenę, galime pasilikti tik prie žemiškų faktų: ką veikėme, darėme, bet šis vaizdas būtų nepilnas. Gera, kad susirenkame žvelgti į Jėzų, pirmiausia Mišiose, – save atiduodantį, mus stiprinantį, maitinantį, tad svarbu, kad šio žvilgsnio ir ryšio nepamestume“, – sakė arkivyskupas, šių Mišių pabaigoje pakviesdamas visus tęsti bendrystės arkivyskupijos salėje.
„Dvasia, Viešpatie, ateik“ – Sekminių himnu buvo pradėtas jau trečiasis arkivyskupijos istorijoje simpoziumas, o jame netikėtai, nuo savų iššūkių, buvo pakviesta pažvelgti ir į Visuotinę Bažnyčią. Jai atstovavo misionieriai iš Slovakijos, ne pirmą kartą atvykstantys į Lietuvą. Kalbėjo bendruomenės „Gyvenimo upė“ („Rieka života“) vadovas Bohušas Živčakas ir kunigas redemptoristas Rastislavas Dluhy. Bendruomenė 27 metus dirba išvien su tėvais redemptoristais, o į misijas vyksta skirtingų pašaukimų, amžiaus nariai – jų „mišinys“, pasak svečių, savaime yra liudijimas Bažnyčios grožio, jos jaunumo, skirtingų dovanų. Svečiai pasakojo apie mažą miestelį Tatrų kalnuose su 3500 gyventojų, kur jie tarnauja. Pasak slovakų, krikščionių misija kyla iš paties Jėzaus – pranašo, karaliaus, kunigo – misijos ir yra perduota Bažnyčiai.
Jie kvietė nuolat pasitikrinti Bažnyčios gyvybingumą – ar ji, kaip ir mūsų kūno gyvybinės funkcijos, yra gyva visose srityse: skelbime, liturgijoje, tarnystėje ir bendrystėje? Kaip be vienos iš gyvybinių funkcijų kūnas miršta, taip ir mes turime pasitikrinti, ar vis dar kvėpuojame, jei viena jų apmiršta.
„Buvote čia pakviesti asmeniškai, nes Bažnyčia mato jus kaip svarbų žmogų, kuris turi prisiimti atsakomybę“, – sakė svečiai, pabrėždami ir asmens, ir bendruomenės svarbą. Ar mūsų bendruomenės sveikos? Ar meldžiamės už Bažnyčią, joje švenčiame savo gyvenimą? Juk kuo labiau mylime Bažnyčią, tuo mums dėl jos žaizdų turėtų būti skaudžiau.
Kita vertus, svečiai atkreipė dėmesį į situaciją Lietuvoje: turime puikius vyskupus, ir mums jau nebereikia daug mokymų. Mums reikia aktyviai veikiančių, tarnaujančių žmonių, reikia mokinių. Jėzaus mokiniai – tai ne „projektų žmonės“, kurie ateina, įgyvendina projektą ir išeina. Ar patys esame žmonės, iš kurio kitas gali mokytis, stebėdamas mano gyvenimą? Ypač jaunimas tai trokšta matyti kunigo asmenyje. Augame, kai padedame vieni kitiems, padrąsiname vienas kitą, pataisome.
Vėliau kurijos sielovados programų koordinatorė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė pristatė minėto klausimyno atsakymus apie pokyčius savo bendruomenėse ir pasiūlymus ateičiai. Be kitų dalykų, buvo pabrėžtas glaudesnis arkivyskupijos sielovados centrų bei institucijų ir parapijų bendradarbiavimas, pasauliečių vaidmens stiprinimas, pasiūlyti daugiau galimybių, kur jie galėtų reikštis. Siūlyta daugiau dėmesio skirti kunigų ugdymui, perimti iš jų administracines funkcijas, plėtoti pradėtą atsinaujinimą parapijose, pvz., per Atvirų durų dienas, į kurias galėtų atvykti ir kaimyninės parapijos bei pan.
„Dveji metai – tai nėra ilgas laiko tarpas ir kažkokių lūžių nebuvo, bet jis buvo intensyvus“, – sakė arkivysk. L. Virbalas apie šiuos metus, kuriais vis dėlto, nors ir labai trūkstant vyskupo pagalbininko, vyko seminarai, rekolekcijos parapijų bendradarbiams ir platesni institucijų darbuotojų bei dekanų susitikimai, kurie tapo impulsu ieškoti, kaip žmones sudominti, užkalbinti, paskui ugdyti, įtraukti, idant jie taptų bažnytinių bendruomenių, Bažnyčios gyvenimo dalis, be to, kaip palaikyti glaudesnį arkivyskupijos sielovados centrų ir parapijų ryšį, pasiūlant reikiamą pagalbą bei ja pasinaudojant – juk, pasak ganytojo, ir visas pasaulis linksta į didesnį bendradarbiavimą.
Džiugu, kad žmonės ateina į bažnyčias, prašo patarnavimų, tačiau krizės ženklas – kad daug žmonių yra tik sakramentų „vartotojai“, o kunigų – tik sakramentų administratorių. Dar reikia daug padaryti, kad žmonės nebijotų tapatintis su parapija. Jaučiamas teigiamas sujudimas dėl Sutvirtinimo, tačiau, pvz., santuokai renkamasi „populiarias“ bažnyčias, o ne savas parapijas. Arkivyskupas atkreipė dėmesį, jog ten, kur sakramentus priima gerokai daugiau žmonių, ir užduotys didesnės. Svarbu ne formalumas, o tikėjimo perdavimas ir jo gilinimas. Daug dėmesio toliau laukia pašaukimų sielovada, kurioje arkivyskupijos mastu neseniai pradėjo aktyviai darbuotis kunigas ir šeimos moteris. Arkivyskupas kalbėjo ir apie sielovados pagundą – sėkmę vertinti kiekybiškai – pasak ganytojo, dabar turime „sėjos laiką, ne vaisiųׅ“.
„Svarbu neprarasti 3D žvilgsnio – tai yra viso vaizdo, kuriame greta mūsų darbų, pastangų yra Viešpaties aukštybė ir Jo gelmės“, – sakė arkivysk. L. Virbalas, minėdamas dvi tendencijas. Anksčiau norėjome elgtis kaip kiti, šiais globalizacijos laikais vyrauja individualizmas, išskirtinumas. Norima stulbinamų patirčių, žmonėms būdingi dvasiniai ieškojimai. O krikščionių pareiga – atsiliepti į šiuos ieškojimus, konkrečiai pasitarnaujant, žmones jungiant, o ne skirstant, padedant įveikti vyraujantį nusiminimą, daug dėmesio skirti šeimoms, vaikams, jaunimui.
Savo pranešimą arkivyskupas baigė viltingai paminėdamas mūsų dangiškus užtarėjus – su Kaunu artimai susijusius du palaimintuosius Jurgį Matulaitį ir Teofilių Matulionį, taip pat Dievo tarnaites Eleną Spirgevičiūtę ir Adelę Dirsytę, kurių beatifikacijos bylos vedamos arkivyskupijoje. Naujas stiprus dvasinis impulsas – popiežiaus Pranciškaus apsilankymas Lietuvoje, tad tegul jo žodis, pasak ganytojo, paliečia ir veda toliau.
Simpoziumo dalyviai buvo pakviesti grupelėse pasidalyti, kas būtų svarbu arkivyskupijoje ateities sielovadoje. Dalyviai siūlė vyresnio amžiaus žmonių katechizavimą parapijose (pvz., specialiame ALFA kurse), kunigų ugdymus, jų atlaisvinimą nuo parapijų administracijos ir finansų tvarkymo, paprastų žmonių liudijimus parapijose ir kt.
„Šis simpoziumas – Dievo vedimo ženklas“, – sakė arkivysk. L. Virbalas, apibendrinimas ir dėkodamas jo dalyviams bei rengėjams. Ganytojas kvietė žmones ir toliau dalytis iniciatyvomis, ką galėtume nuveikti besirengdami sutikti popiežių – Kristaus vilties nešėją, o svarbiausia – ne tik veikti, bet ir būti kartu, dalyvauti, tuomet ir gauname daugiau. Pasak arkivyskupo, tebūna bendrystė, vieni kitų pažinimas, paprastas buvimas ir keliavimas tikėjimo kelio drauge.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
