Kauno arkivyskupo S. Tamkevičiaus homilija Šiluvoje minint prel. J. Mačiulį-Maironį (2012 09 14)
Paskelbta: 2012-09-18 10:48:56

 Prie Kauno arkikatedros mauzoliejuje iškalti žodžiai:
Kaip man gaila to balto senelio,
Kurs, užstojęs ant amžino kelio,
Jau nebkelsis ant balso varpų,
Ir ant kelių ainius pasodinęs,
Nebepasakos bočius atminęs,
Neprabils iš šaltųjų kapų.

Tas baltas senelis – poetas ir kunigas Jonas Mačiulis-Maironis. Prieš šimtą metų jis pašventino Šiluvos Apsireiškimo koplyčios kertinį akmenį. Maironis prabilo į savo tautą tokia galinga giesme, jog pabudino ją beveik jau mirštančią. Iš tikrųjų, prieš 150-tą metų, kai gimė Maironis, mūsų tauta jau buvo bemirštanti. Po 1830 m. sukilimo daug lietuvių buvo ištremta, uždaryta daug vienuolynų, daug bažnyčių paversta cerkvėmis. Panaikintas ir Vilniaus universitetas. Po 1863 m. sukilimo Muravjovas daug kunigų ištrėmė į Sibirą. Uždarytos parapinės mokyklos, panaikintos blaivybės brolijos, uždrausta spausdinti knygas lotyniškomis raidėmis, suvaržytas vysk. M. Valančiaus ir kunigų veikimas.

Tačiau neužtvenksi upės bėgimo – prasidėjo slaptas knygų ir laikraščių spausdinimas bei gabenimas, pradėjo busti studentų tautinis susipratimas. Prasidėjo mūsų tautinio atgimimo laikotarpis, kuriame visa didybe iškyla Maironis. Mūsų kalba tuomet buvo labai sudarkyta ir prikimšta lenkiškų bei rusiškų žodžių, iš jos šaipėsi nutautėję lietuviai. Maironis, puikiai mokėdamas rusų bei lenkų kalbas, pasiryžo kurti sudarkyta ir neišpuoselėta mirštančios tautos kalba. 1905 m. pasirodę Maironio „Pavasario balsai“ parodė, kad galima kurti labai gražia lietuviška kalba.

Visa artimiausia oficialioji aplinka, kurioje Maironis, Petrapilio akademijos profesorius, kurdamas eilėraščius, gyveno, ne tik netikėjo „chamų“ tautos išsivadavimu iš politinio Rusijos ar kultūrinio Lenkijos glėbio, bet šioje aplinkoje apie tai niekas ir nesapnavo. Lietuvių kalbą ne vienas akademijos profesorius laikė tik „piemenų“ kalba, kuria neparašysi literatūrinio veikalo, panašaus į A. Mickevičiaus „Poną Tadą“. Tačiau Maironis ne tik tikėjo Lietuvos prisikėlimu, bet jį ir žadino.

Kauno kunigų seminarijoje Maironis atgaivina lietuvių kalbą, kurios beveik nebuvo likę. J. Tumas seminarijos lietuvinimą šitaip aprašo: „Kaip šiandien matau Maironį — rimtą ir senyvos išvaizdos profesorių, besisveikinantį su mumis didžiojoje seminarijos salėje. Jisai prabilo į mus auklėtinius lietuviškai, kas buvo nepaprasta tuo metu, nes čia buvo tradicija kalbėti lenkiškai. Mus, lietuvius, ne tiek nustebino toks pasielgimas, kiek pradžiugino, kad nuo tos valandos pajutom šalia savęs tvirtą sieną.“

Maironio „litvomanija“ ir jo poezija užkirto kelią į vyskupystę. Jo nedraugai net šmeižikiškai skundė Maironį Apaštalų Sostui, kaltindami, kad jis gyvenąs su moterimi, nors ta moteris buvo jo sesuo Marcelė. Nusiuntė į Vatikaną eilėraštį „Taip niekas tavęs nemylės“ be paskutiniojo posmo, kuris aiškiai rodo, kad Maironis kalba apie savo meilę Lietuvai.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jos bėdos nedingo. Daugelis valdininkų elgėsi nesąžiningai ir rūpinosi tik savimi. Veidmainiška tėvynės meilė, liaudies išnaudojimas, švaistymasis pinigais, kyšininkavimas, begėdiškas garbės vaikymasis — štai ydos sukėlė poeto kartų skundą ir skausmingą pasipiktinimą. Poetas jautėsi nesulaukęs tokios tyros savo tėvynės ateities, kokią vaizdavo poezijoje, todėl ne kartą labai aštriais žodžiais pliekė mylėjusius ne Lietuvą, bet tik save.

Maironis ne visiems patiko. Politikuojantis kun. Šmulkštys rašė: „Maironi! Nors tavo siela žvaigždžių takus pažino ir ne vienam keleivių žemės nušvietė kelią, bet tave patį šios žemės kelionėje aš matau saulėlydžio šviesoj ir tariu: 'Labanakt, Maironi'!“

Rašytojas Antanas Venclova kalbėjo, kad Maironis „paseno“. Po penkiasdešimties metų A.Venclovos sūnus Tomas Venclova rašė: „Maironio eilės atrodo tikras literatūrinis stebuklas. Maironis buvo ne tik poetas, o ir reikšmingas istorijos veiksnys. Jis parengė Lietuvą nepriklausomybei ne mažiau, gal daugiau, už Basanavičių ir Kudirką. Jei tauta pati sau užsitikrina pilnavertį dvasinį gyvenimą, ji jau yra nepriklausoma. Okupacijos tada virsta tik praeinančia istorine nelaime.“

Nors Maironis rašė, kad, tas „baltas senelis“ neprabils iš „šaltųjų kapų“, tačiau jis ir šiandien beldžiasi į kiekvieną iš mūsų:
Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,
Kurioj nuo amžių tėvai gyveno.
Čia tavo kūnas sau maistą semia,
Čia tu ir dvasiai atrandi peno.

Maironio poezija pilna kovos dvasios. Blogis, nuoskriaudos, neteisybės gyvenime neturi viešpatauti, su tuo reikia kovoti. Maironio poezijoje netrūksta posmų, kuriais tiesiog pasakoma, jog kova už šviesesnę tėvynės ateitį yra Aukščiausiojo reikalavimas:
Į darbą, į darbą, kaip Dievas įsakė,
Su tekančia saule vilties!
Dievo pagalba ir mokslu šarvuoti
Tik stokim į darbą už laisvę kovoti,
Išnyks palydovai nakties!

Maironiui Lietuvos praeitis, jos istorija yra stiprybė, kuri turi prikelti miegančią šalį: „Prikelkim Gedimino tėvynę!“ Maironis poemoje „Jaunoji Lietuva“ pranašiškai kalba apie Lietuvos prisikėlimą. Krikščioniškoji prisikėlimo mintis pritaikoma lietuvių tautai: kenčianti krikščioniška tauta turi prisikelti, nes kančia laidavo ir Kristaus prisikėlimą:
O tačiau Lietuva
Tik atbus gi kada:
Ne veltui ji tiek iškentėjo!
Kanklių balsą išgirs,
Miegąs kraujas užvirs,
Nes Kryžius gyvatą žadėjo.

Maironio dvasia virpėjo Baltijos kelyje, Sąjūdyje, jis buvo atsimenamas ir Sibire, ir partizanų žeminėse. Maironis ateina tuomet, kai, atrodo, nėra į ką atsiremti. Jis toks todėl, kad buvo giliai įaugęs į Evangeliją.

Ganytojo žodis

Evangelija sako, jog apaštalas Jonas pasiėmė Motiną pas save. Ir mes kvieskime ją pas save. Jos artumas keis mūsų gyvenimą. SVEIKA, MARIJA – ir tamsybės sklaidosi, ateina Šviesa – mūsų Viešpats Jėzus Kristus.

 Vyskupo Algirdo Jurevičiaus herbas+ Algirdas JUREVIČIUS

iš homilijos Aušros Vartų atlaiduose

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune