Nuotrauka – Juozo Kamensko
Ideologinė kolonizacija ir religijos laisvė
Pranešimas skaitytas 2023 m. rugsėjo 7 d. nacionalinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje Šiluvoje „Religijos, sąžinės, žodžio laisvė ir jos ribos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“.
„Ideologinė kolonizacija“ – tai popiežiaus Pranciškaus vartojama sąvoka apie tai, kad žmonės gali būti apgauti, suvilioti ar net priversti patikėti idėja, neatitinkančia objektyvios tiesos. Kad tai įmanoma, mums aiškiai parodė fašizmo ir komunizmo ideologijų įsigalėjimas XX amžiuje. Šiandien tai rodo siaubingai liūdnas faktas, kai Rusijos žmonės verčiami tikėti, jog karas Ukrainoje yra teisingas. Nuo savo pontifikato pradžios popiežius Pranciškus įspėja apie ideologinės kolonizacijos grėsmes. Viena iš tokių kolonizacijų yra gender ideologijos, apie kurias jis užsiminė posinodiniame apaštališkajame paraginime „Amoris Laetitia“ sakydamas, jog jos „neigia vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei abipusiškumą. Priešais akis regi visuomenę be lytinių skirtumų ir griauna šeimos antropologinį pagrindą“ (AL 56). Susitikime su šeimomis Maniloje Šventasis Tėvas kalbėjo: „Kaip šeima, turime labai aiškiai, pasiruošę ir tvirtai pasakyti „ne“ šiems bandymams ideologiškai kolonizuoti šeimą.“ Kelionėje, grįždamas iš Azerbaidžano į Romą, popiežius išreiškė susirūpinimą dėl indoktrinacijos mokyklose. Kaip pavyzdį, jis papasakojo istoriją apie vieną tėvą. „Jis paklausė savo dešimtmečio sūnaus: „Kuo norėtum būti užaugęs?“–„Noriu būti mergaite!“ Tėvas suprato, kad mokykliniuose vadovėliuose dėstoma lyčių ideologija. O tai prieštarauja tam, kas natūralu“, – sakė popiežius. Ideologinę kolonizaciją popiežius Pranciškus dažnai pristato kaip bandymą panaikinti natūralius žmonių skirtumus, o tai baigiasi pasikėsinimu į Kūriniją.
Apie ideologinę kolonizaciją popiežius kalba taip pat ir išsivysčiusių šalių interesų primetimo besivystančioms šalims prasme, panaudojant ekonominę, socialinę, politinę galią. Šių metų kalboje Diplomatinio korpuso nariams, akredituotiems prie Šventojo Sosto, sakė: „Vis daugiau lėšų skiriama ideologinei kolonizacijai, ypač skurdesnėse šalyse, primesti, o ekonominės pagalbos teikimas tiesiogiai siejamas su tokių ideologijų priėmimu. Tai apsunkino diskusijas tarptautinėse organizacijose, užkertant kelią vaisingiems mainams ir neretai sukeliant pagundą klausimus spręsti savarankiškai, taigi, remiantis galios santykiais“ (https://www.vatican.va/content/francesco/en/speeches/2023/january/documents/20230109-corpo-diplomatico.html). Čia ideologija suprantama kaip įsitikinimas ar požiūris, kuris pristatomas kaip „pažanga“ ir vystymosi vardu primetamas kitoms šalims, kultūroms ir religijoms.
Kalbant apie ideologinę kolonizaciją svarbu apibrėžti, kokia prasme vartojame sąvoką „ideologija“. Egzistuoja daugybė įvairių ideologijos apibrėžimų – vieni labiau teigiami, kiti neutralūs, treti – neigiami. Kadangi kalbama apie „ideologinę kolonizaciją“, tinka pasitelkti ideologijos apibrėžimą būtent neigiama jo prasme. Šia prasme ideologija gali būti suprantama kaip tam tikrų išankstinių atsakymų apie tikrovę sistema (ignoruojanti pačią tikrovę), skirta pateisinti tam tikrai socialinei ir teisinei tvarkai. Kai kuri nors ideologija padaroma visuomenei privaloma, visuomenė privalo vadovautis nebe objektyvia ir protui prieinama tiesa, bet iš anksto pateikiamais atsakymais, kurių negalima kvestionuoti. Pvz., Stambulo konvencija vadovaujasi išankstine nuostata, kad pagrindinė smurto artimoje aplinkoje priežastis yra „vyrų ir moterų nelygybė“. Čia smurtas suprantamas ne tiek kaip alkoholizmo pasekmė, ne psichologinės traumos ar charakterio ydos, bet nelygybės padarinys. Jei Stambulo konvencija tampa privaloma, tuo pat metu visuomenei tampa privaloma vadovautis šia išankstine nuostata, o ne realybe. Panašiai ir su gender ideologija. Ši ideologija vadovaujasi išankstine nuostata, kad lytis yra socialinis konstruktas. Ji ignoruoja žmogaus biologinę prigimtį bei jos reikšmę žmogaus lytiškumui. Vis labiau įsigalint šiai išankstinei nuostatai, tarsi žmogaus lytiškumas nepriklauso nuo biologinės prigimties, darosi vis sunkiau suprasti vyro ir moters lyčių papildomumą, šeimą, kuri pagrįsta vyro ir moters santuoka. Šios ideologijos paveikti tėvai jau šiandien duoda vaikams lyčiai neutralius vardus, nes nenori „primesti“ jiems išankstinio lyties parinkimo, nes, pasak jų, vaiką vadinti berniuku ar mergaite pagal jų biologinę lytį reiškia agresiją vaikų atžvilgiu.
Šiame kontekste norisi kalbėti apie laisvę vadovautis tiesa esant sąlygoms, kai visuomenei yra primetama tam tikra ideologija. Lietuvoje jau esame patyrę, kad ideologija gali tapti įrankiu užgniaužti religijos laisvei. Esame patyrę totalitarizmą. Šiluvos deklaracijoje randame teiginį: „Laisvoje demokratinėje valstybėje būtina gerbti pamatinius asmens ir visuomenės gėrius... sąžinės, religijos, ir žodžio laisvę, kuri saugo visuomenę nuo totalitarizmo pagundų.“ Kaip laisva demokratinė visuomenė apsisaugo nuo totalitarizmo, savo enciklikoje „Centesimus Annus“ yra atskleidęs popiežius šv. Jonas Paulius II. Šiemet minime šio Šventojo Tėvo apsilankymo Lietuvoje ir čia, Šiluvoje, 30-ąsias metines. Jonas Paulius II sako: „Tenka pridurti, kad totalitarizmas gimsta iš objektyvios tiesos neigimo: jeigu neegzistuoja transcendentinė tiesa, kuriai paklusdamas žmogus įgauna visišką savo tapatybę, tai negalioja ir jokie teisiniai principai, garantuojantys teisingus žmonių santykius“ (CA 44). O tai reiškia pavojų pamatinėms žmogaus teisėms, garantuojančioms sąžinės, religijos ir žodžio laisvę.
Šiandien Vakaruose turime dviejų pasaulėžiūrų sankirtą. Viena jų remiasi kelių tūkstantmečių mąstymo apie žmogaus asmenį ir visuomenę samprata. Ji atspindi biblinę pasaulėjautą, klasikinę filosofiją ir istorinę patirtį. Kita pastaraisiais dešimtmečiais politinę galią įgavusi sekuliaristinė ideologija paremta reliatyvistine filosofija ir tãriamos pažangos idė́ja. Ji siekia dominuoti ne tik valdžios postuose, medijose ar mokslo institucijose. Ji stengiasi kolonizuoti žmonių protus. Paskelbę biblinę-teologinę pasaulėžiūrą nemoksline, vadinamieji progresyvistai siekia išstumti bet kokias žmogaus tapatybės ir teisės sąsajas su Dievo autoritetu. Tokią tendenciją popiežius Jonas Paulius II įvardino totalitarizmo grėsme. Jis pabrėžė: „Dabartinis totalitarizmas atsiranda paneigus transcendentinį žmogaus asmenybės orumą; juk žmogus yra matomas neregimojo Dievo paveikslas, todėl savo prigimtimi jis yra teisių subjektas ir tų teisių niekas negali pažeisti: nei individas ar grupė, nei klasė, tauta ar valstybė“ (CA 44). Ir toliau priduria: „Tikroji demokratija yra įmanoma tik teisinėje valstybėje ir besiremianti teisinga žmogaus asmenybės koncepcija“ (CA 46). Jos pagrindu gyvuoja religijos laisvė. Ji egzistuoja tik tiek, kiek žmogus yra laisvas savo asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime vadovautis per Apreiškimą ir religinės bendrijos (Bažnyčios) mokymą pažinta tiesa.
Čia reikia priminti, kad Bažnyčia nesiekia privilegijų iš valstybės ar valdžios pagalbos Bažnyčios mokymą įtvirtinti kaip valstybinę religiją. Tačiau ji prašo, „kad valstybės institucijos nustotų tiek formaliai, tiek neformaliai propaguoti sekuliarizmą kaip neoficialų valstybinį tikėjimą, kuris siekia apriboti visas kitas religines laikysenas“ (Samuel Gregg, Katalikybė ir laisvė, argumentai už apribotą valdžią, laisvą ekonomiką ir religijos laisvę, VšĮ „Aštuntoji diena“ „Iustitia et pax“ komitetas, 2018, p. 217). Iškyla grėsmė, kad sekuliarizmas, remiamas skepticizmo ir ateizmo, virs valstybine religija. Paskelbti, kad vienintelė tiesa, jog nėra jokių tiesų, yra vidinis prieštaravimas. Tiek protas, tiek Apreiškimas mums kalba, kad egzistuoja universalūs ir pamatiniai moraliniai gėriai. Be to, šiandien ypač jaunimo tarpe stiprėjantis ekologinis sąmoningumas kalba apie pasaulyje esančią tvarką, kurią turime saugoti. Logika mums sako, kad šis mūsų protu visatoje atsekamas anksčiau už mus buvęs protingumas turi turėti pagrindą. Dievo idėja neprieštarauja nei protui, nei mokslui. Ji taip pat pagrindžia vertybinį ir moralinį pasirinkimą. Pasak dr. Samuelio Greggo, jei politinė valdžia reikalautų, „kad kiekvienas politinių diskusijų dalyvis elgtųsi ir diskutuotų taip, tarsi Dievo nebūtų, arba, jei Dievas yra, taip, lyg šis faktas būtų niekaip nesusijęs su mūsų pasirinkimais ir veiksmais viešojoje erdvėje“, ji privilegijuotų „teisinį ir politinį įsipareigojimą moraliniam reliatyvizmui“ . Popiežius Benediktas XVI tai pavadino „reliatyvizmo diktatūra“ (Samuel Gregg, ten pat, p. 206). Ideologinė kolonizacija pasireiškia tuo, kad visuomenei yra primetami tam tikri išankstiniai atsakymai ir prielaidos, kurie tarnauja ne objektyvios tiesos pažinimui, bet tam tikriems interesams. Galiausiai visuomenė, priversta vadovautis išankstinėmis nuostatomis, kurias primeta ideologija kietąja (įstatymų) arba minkštąja (socialinio spaudimo) galia, o nebe savo sąžine, nustoja būti laisva.
Vatikano II Susirinkimo dokumentas „Dignitatis Humanae“ pabrėžia, jog „pasaulietinė valdžia privalo rūpintis, kad teisinė piliečių lygybė, kuri yra visuomeninės bendrosios gerovės dalis, niekuomet nei viešai, nei slapta nebūtų pažeidžiama religiniais sumetimais ir kad nebūtų jokios piliečių diskriminacijos“ (DH 6). Jei sekuliaristinė ideologija siekia dominuoti kitų pasaulėžiūrų atžvilgiu paskelbdama, kad religija yra nesuderinama su protu ir kad yra tik istorinis paveldas, ji pati paneigia religijos laisvės principą pasiskelbdama „vienintele religija“. Pasak „Dignitatis Humanae“, „krikščionys, kaip ir kiti žmonės, turi pilietinę teisę nekliudomai elgtis pagal savo sąžinę“ (DH 13).
Evangelijoje pasakojama apie Jėzui mestą iššūkį, kai fariziejai, spęsdami Jam pinkles, paklausė: „Ar mums valia mokėti ciesoriui mokesčius, ar ne?“ (Lk 20, 22). Jėzus taip jiems atsakė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Lk 20, 25). Šis principas, be visa kita, kalba ir apie valdžios galių ribojimą. Religijos laisvės teisė apriboja politinės valdžios galimybes ideologiškai dominuoti stumiant tik tam tikros pasaulėžiūros postulatus. Kita vertus, tai nereiškia, kad politinė valdžia turi būti abejinga religijai. Bažnyčia primena, kad visuomeninė ir teisinė tvarka, leidžianti vadovautis tiesa apie matomą tikrovę, neturi ignoruoti ar varžyti laisvę vadovautis tiesa apie nematomą, tačiau žmogaus likimui esminę reikšmę turinčią tikrovę. Ji kalba apie „objektyvią moralinę tvarką“ kaip protu atpažįstamą gėrį, kuris įrašytas mūsų prigimtyje kaip prigimtinis įstatymas (Samuel Gregg, ten pat, p. 211). Šią tvarką saugantys valdžios įstatymai įtvirtina žmogaus asmens pamatines teises, skatina visuomenėje vienybę ir pagelbėja žmonėms laikytis moralinių vertybių.
Religijos laisvė neretai suprantama tik kaip laisvė vykdyti liturgines apeigas. Tačiau ji apima laisvę aktyviai dalyvauti krašto politiniame gyvenime ir įstatymų leidime. Ji yra laisvė reikšti savo pasaulėžiūrą ir daryti įtaką kultūrai; tai laisvė vykdyti meilės pareigą visuomenei. Pasak popiežiaus Benedikto XVI enciklikos „Deus Caritas est“, „Bažnyčios pareiga... prisidėti prie proto apvalymo ir moralinių jėgų, be kurių teisingos struktūros nei atsiranda, nei gali ilgai veikti, sužadinimo“ (DCE 29). Jei visuomenėje vyrauja moralinis reliatyvizmas ir skepticizmas transcendencijos atžvilgiu, ji stokoja motyvacijos pamatinių moralinių vertybių apsaugai, šeimos vertybėms, bendrojo gėrio įsipareigojimui. Bažnyčia save supranta kaip pagalbą žmonėms, šeimoms ir visuomenei atrasti pagrindimą, dvasinių jėgų ir motyvaciją savo pasirinkimais gerbti moralinę tvarką ir pamatinius visuomenės gėrius.
Vatikano Tarptautinės teologijos komisijos dokumente apie religijos laisvę yra rašoma: „Krikščionybei problema iškyla tada, kai patys krikščionys verčiami suvokti save kaip „neutralios visuomenės“, kuri iš principo ir iš tikrųjų tokia nėra, narius... Šis egzistavimas suvokiamas kaip neutrali (nereliginė) priklausomybė liberaliai ir politinei visuomenei... Kai krikščionys pasyviai sutinka su tokiu savo būties padalijimu į valstybės valdomą išorę ir Bažnyčios valdomą vidų, jie iš tiesų jau yra atsisakę sąžinės ir religijos išraiškos laisvės. Vardan visuomenės pliuralizmo krikščionys negali pritarti sprendimams, kurie kenkia pamatinių etinių poreikių apsaugai bendrojo gėrio labui“ (International Theological Commission, Sub-commission for Religious freedom, „Religious Freedom for the Good of All Theological Approaches and Contemporary Challenges, Nr. 65).
Krikščioniškasis tikėjimas įpareigoja mus bendradarbiauti su valstybe siekiant apsaugoti religijos laisvės erdvę neatsisakant deramos įvairovės pasaulietinėje plotmėje. Tai nėra konfesinių vertybių primetimas kitiems, bet budėjimas, kad viešojoje erdvėje neįsigalėtų ideologinis kolonializmas. Jam pasipriešinti reikalinga aktyvi krikščionių pastanga saugoti religijos laisvę, kaip pamatinį demokratinės visuomenės gėrį. Todėl Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiai: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32) šiandien mums tampa pilietinio veikimo programa. Tai ne tik pareiga pažinti tiesą, bet ir šio pažinimo dėka padėti visuomenei, kurioje gyvename, atpažinti ideologijas, galinčias atimti sąžinės, religijos ir žodžio laisvę. Mes esame pašaukti tęsti Viešpaties išlaisvinimo misiją šiandienos pasaulyje!
