Rugpjūčio 1 d. Kauno švietimo inovacijų centro bibliotekoje vyko Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos (LNRS) nario, poeto, kunigo, socialinių mokslų srities edukologijos daktaro Nerijaus Pipiro kūrybos valanda – knygos „Pašnekesiai su saulėlydžiu“ sutiktuvės.
Į susitikimą atvykusių LNRS poetų, rašytojų, meno gerbėjų žvilgsniai nukrypo į ant staliuko išdėstytas knygas, kurios kvietė susipažinti su autoriaus kūrybos aruodu.
N. Pipiras 2010 m. išleido pirmąjį savo kūrybos rinkinį „Atsidūstant“. Tais pačiais metais, dar studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje, parengė Kauno kunigų seminarijos klierikų kūrybos almanachą „Due in altum“. 2015 m. išėjo poezijos knyga „Tarp laikrodžių rodyklių“, sujungta su kun. Roberto Urbonavičiaus poezijos knyga „Ad. Libitum“. Trys poezijos knygas – „Susitikimai“ (2018.m.), „Vilties sonetai“ (2020 m.), „Iš paraščių ir pakrančių“ (2021 m.). Drauge su kun. R. Urbonavičiumi 2023 m. išleido knygą „Laiko liturgija. Divina hora“.
Centro bibliotekininkė Irena Valentukonienė pakvietė kunigą, poetą, dr. N. Pipirą trumpai papasakoti apie save, prabėgusią vaikystę, mokyklinius metus, apie kūrybos pradžią, anksčiau išleistas knygas, plačiau apžvelgti naująjį poezijos rinkinį „Pašnekesiai su saulėlydžiu“.
„...Kiekvienas labai subtiliai išgyvename laiko kaitą. Tai, apie ką svajojai, labai greitai tampa praeitimi. Tačiau tas laiko ratas toks subtilus, netgi šventas pasirodo. Lyg nejučia pradedi mąstyti apie patirtis, apie tai, kuo gyvenai, todėl ir dvi paskutiniąsias savo knygeles („Laiko liturgija“ ir„Pašnekesiai su saulėlydžiu“) skyriau laikui, gyvenimo tėkmei apmąstyti. Mintys ypač paskutinėje knygelėje „Pašnekesiai su saulėlydžiu“ kyla iš vidaus, iš Širdies. Jos niekam kitam neišpasakotos, tik saulėlydžiui, todėl autentiškos. Daugelį šių minčių užrašinėjau tiesiog būdamas prieš saulėlydį. Panašiai kaip maldoj. Tokiose akimirkose atrodo atsiskleidžia viskas. Galbūt todėl ir viršeliui panaudojau nuotrauką su dykumos vaizdu, kuris atsiskleidė pro autobuso langą keliaujant Šventosios Žemės keliais“, – mintimis dalijosi autorius.
Poetas skleidė knygos „Pašnekesiai su saulėlydžiu“ puslapius ir skaitė ne tik eilėraščius, kurių daugelis be pavadinimo ir prasideda pirmomis eilutėmis: „Matau, kaip gryčioj...“, „Tu nežinai, kaip skauda širdį...“, „Ar skauda, kai nelieka ašarų?...“, „Atėjau iš tylumos...“, „Nutilę kryžiai...“ , „Ačiū Tau, Viešpatie...“, „Kokia vaiski šviesa...“, „Vienuma“, „Bendrystė“, „Pirma rudens diena“, bet ir miniatiūras: „Tai, kuo didingos paprastos Tėviškės“, „...Noriu padėkoti už rankas...“, „Vaikiškos kasdienybės sakralumas: močiutė, šlakelis vandens ir miltų...“, „Vakarėja. Sėdžiu, žvelgdamas į dangų...“, „Pasėdėsim, palauksim. Gal bus šv. Mišios“,– kalbasi močiutės...“...
„Įsivaizduoju, kad šiuos žodžius kalbu supdamasis sūpuoklėmis Dauniškio ežero pakrantėje. Atrodo, čia pat dangaus mėlynė su amžiams joje įstrigusiu Kankinių koplyčios kryžiumi. Čia pat ir gatvė, kuria vaikščioja žmonės, šnekučiuodamiesi visame pasaulyje pažįstama tarme“, – N. Pipiras dalijosi prisiminimais „Laiškas Utenai, arba po dvidešimties metų nuo vaikystės“ iš knygos „Laiko liturgija“ ir papildė eilėraščiu „Manoji Utena“.
Su jauduliu širdyse dalyviai klausėsi poeto miniatiūros „Spynos meditacija“ iš knygos „Laiko liturgija“, kurioje rado atsakymą į kunigo pateiktą klausimą: „Kodėl jis verkė?“
„Naujoje kun. poeto Nerijaus Pipiro knygoje „Pašnekesiai su saulėlydžiu“ akcentuota gamtos ir žmogaus gyvenimo tikrovė, įprasminta filosofinis požiūris į realius žmogaus išgyvenimus nors eilėraščiai parašyti verlibru, tačiau turi paslėptą, užkoduotą ritmą. Poetas pats nuoširdžiai ir su patosu skaitė, o mes, rašytojai ir Nerijaus kūrybos gerbėjai, su žavesiu klausėmės ir gerėjomis novatoriškomis eilėmis ir miniatiūromis. Tai antrasis Maironis, savo kūryba išaukštinęs gamtos ir žmonių realijas ir filosofinį mąstymą. Sveikiname gerb. kunigą, LNRS rašytoją, su šia knyga, linkėdami kūrybos ir sielovados auštumų!“ – įžvalgomis dalijosi LNRS valdybos pirmininkė, poetė, LR meno kūrėja gydytoja Dalia Milukaitė-Buragienė
„Nerijaus kūryba persunkta dvasinio požiūrio į žmogų, jo ryšį su pasauliu, gamta ir gimtuoju kraštu. Būdamas aukštaitis rengia literatūrines popietes Aukštaitijoje – Zarasuose, Salake. Jose atskleidžia meilę savo kraštui, kalbai, žodžiui. Apgynė daktaro disertaciją apie kraštiečio arkivyskupo Mečislovo Reinio gyvenimą ir jo dorybės siekius ateities kartoms. Man kaip kraštiečiui yra brangi jo draugystė ir įkvepiantis pavyzdys geru žodžiu minėti žmogų“, – mintimis dalijosi rašytojas, profesorius, KTU garbės emeritas Antanas Žiliukas ir perskaitė savo kūrybos eilėraštį „Vasaros jausmai“.
„Lyg pro atvirą nuostabios vaikystės langą poetas vedžioja mus tėviškės žydinčiomis pievomis, tyvuliuojančiais ežerais, dangaus mėlyne... Močiutės prisiminimais...Klausantis kun. Nerijaus širdį užliedavo šiluma, ilgesys, o kartais spausdavo gerklę ir tvenkdavosi ašaros... Taip viskas tikra ir atvira. Visa poeto kūryba perteikta subtiliu jautrumu ir nuoširdumu Dievui, tėviškei, gamtai... Telaimina Jį ir Jo kūrybą Dievas!“, – įžvalgomis pasidalijo poetė, žurnalistė Saulutė Genovaitė Markauskaitė.
Renginyje skambėjo moterų trio Laimutės Jankauskienės, Ritos Tumpienės, Teresės Varnagirienės atliekami muzikiniai kūriniai: „O atsimenu namelį“ (ž. B. Brazdžionio), „Grįžau“, „Vasarėlė“, „Vakaro valsas“ (ž. ir m. T. Varnagirienės) ir sakralinė giesmė „Alksnėnų Marijai“ (ž. T. Varnagirienės).
„Noriu išdalinti viską. Net saulėlydį. Ilgai su juo kalbėjausi. Man jis buvo tapęs tarsi šeimos nariu. Nenoriu ir negaliu jo savintis.Tik atriekti. Kad šviesos būtų daugiau. Ir jos užtektų visiems. Kad žmonija nepamirštų dieną apgaubiančio šnabždesio, prisiliečiančio prie to, kas taip paprastai neišsakoma“, – knygos sutiktuves lydėjo kunigo, poeto, dr. N. Pipiro eiliuotos mintys.
Kun. poetą Nerijų Pipirą sveikino Dalia Milukaitė-Buragienė su LNRS valdybos vicepirmininku, Garbės ir nusipelniusiu LNRS rašytoju Vytautu Šiaudyčiu ir įteikė liudijimą, kuriuo pažymima, kad kunigui už brandžią kūrybą suteiktas XXIII- osios „Lygiadienio giesmės“ diplomanto vardas. LNRS garbės narė, poetė, rašytoja, aviatorių ambasadorė Irena Jacevičienė-Žukauskaitė, LNRS poetės Gema Galinienė, Albina Šereikaitė-Jefimenko, Centro bibliotekininkė Irena Valentukonienė, visų poetų, rašytojų, meno gerbėjų vardu LNRS metraštininkė Birutė Zeigienė ir linkėjo sveikatos, neišsenkančios kūrybiškumo versmės ir toliau dalytis tiek šiluma ir meile, tiek šiltu savo ieškojimų bei atradimų žodžiu.
Birutė Zeigienė
