Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus homilija arkikatedroje sutinkant šv. Jono Bosko relikvijas (2014 03 02)
Paskelbta: 2014-03-07 11:59:25

Ištikima tarnystė

Kalno pamoksle Jėzus nubrėžė pagrindines gaires, kurių reikia laikytis saugant ištikimybę Dievui. Tas kelias nelengvas. Tik prisiminkime, kaip nelengva atleisti už patirtas skriaudas, nesureikšminti medžiaginės gerovės arba suvaldyti savo aistras. Žengiant Evangelijos keliu, ne tik reikia laikytis Dekalogo, atsisakyti dalykų, kurių perdėtai geidžia mūsų prigimtis, bet kartais net patirti panieką bei persekiojimus. Ar tai nėra per sunku ir neįgyvendinama? Atsakymas nevienareikšmis. Jeigu visa, ko iš mūsų reikalauja Kristus, reikėtų įvykdyti pasitikint tik savo jėgomis, reikėtų sutikti, kad ta našta ne mūsų pečiams. Tačiau esame ne vieni. Jėzus moko, kad yra dangaus Tėvas, kuriam mes rūpime, kuris nori padėti ir kviečia, kad visiškai juo pasitikėtume.

Kauno arkikatedroje pagerbiame šv. Joną Boską – iš jo gimtinės Italijoje atkeliavo šio šventojo relikvijos. Tai proga prisiliesti ne tik prie šventojo relikvijų, bet ir prie jo asmens ir pamatyti, koks šviesus yra Jėzaus parodytas kelias, kuriuo ėjo kun. Jonas Boskas ir kuriuo eiti mes visi esame kviečiami.

Kun. Jonas Boskas gimė prieš 199 metus vargingoje valstiečių šeimoje. Tėvas labai anksti mirė, todėl šeimoje vargo buvo per akis. Jonukas mėgo knygas ir svajojo tapti kunigu bei mokyti žmones, ypač vaikus apie Dievą. Brolis Antanas nenorėjo nė girdėti apie Jonuko mokslus. Laimė, kad šeimos siela buvo tvirta ir pamaldi motina Margarita. Vis dėlto iki kunigų seminarijos jaunuoliui reikėjo išbandyti ir piemens, ir artojo, ir kalvio, ir daugelį kitų darbų, bet pasiryžimas siekti tikslo nugalėjo, ir, būdamas dvidešimties metų, jaunasis Boskas pradeda ruoštis kunigystei.

Šešerius metus jaunuolis studijuoja teologiją ir dvasiškai bręsta. Geras dvasios tėvas padeda jaunam klierikui subręsti tikru Dievo žmogumi. Turėdamas dvidešimt šešerius metus, Jonas Boskas įšventinamas kunigu ir pasišvenčia misijai dirbti su gatvės jaunimu. Jo kunigiškos tarnystės šūkis buvo: „Duok man, Viešpatie, sielas, o kitką pasiimk!“

Italiją slėgė moraliniai ir ekonominiai sunkumai. Kun. Boskas matė Turino gatvėse daug vaikų ir jaunuolių, kurie atvažiuodavo iš kaimų, tikėdamiesi rasti darbo ir duonos. Tačiau jų lūkesčiai dažnai neišsipildydavo, ir jie likdavo gatvėje, o iš čia tik vienas žingsnis į nusikaltimus ir kalėjimą. Kunigui skaudėjo širdį matant dvasiškai luošinamus jaunus žmones.
Kunigas šiuos vaikus ir jaunuolius pradėjo rinkti ir mokyti. Jiems įsteigė sekmadienio oratoriją, joje susirinkę paaugliai melsdavosi ir žaisdavo. Į pagalbą pasikvietė motiną Margaritą. Ši pasakė: „Sūnau, jei būsi turtingas, mano koja neperžengs klebonijos slenksčio.“ Motinos žodžiai tik sutvirtino tai, kas kun. Bosko širdyje jau buvo subrendę – kuo ištikimiau sekti Kristų.

Kun. Boskas jaunuoliams ieškojo darbo, bandė jų darbo sąlygas pagerinti ir mokė ne tik katekizmo, bet viso, ką jaunas žmogus privalo žinoti. Aplink šį kunigą susibūrė didelis jaunuolių būrys. Juos mokė įvairaus amato ir to, kaip reikia mylėti Jėzų.

Kun. Boskas matė, kad darbų labai daug ir vienas nepajėgs jų įveikti, todėl sumanė įsteigti vienuolinę kongregaciją, kurios nariai tęstų ir plėtotų jo darbą ne tik Italijoje, bet ir plačiame pasaulyje. Metas kurti vyrų kongregaciją nebuvo geriausias, nes Bažnyčiai nepalanki valdžia senuosius vienuolynus buvo uždariusi. Bet kun. Boskas laimėjo: 1859 m. įkūrė kongregaciją vyrams, kurią nuo globėjo šv. Pranciškaus Salezo vardo pavadino saleziečiais, o kiek vėliau ir kongregaciją moterims – Marijos Krikščionių Pagalbos institutą. Dar vėliau įkūrė saleziečių bendradarbių draugiją. Dar kun. Boskui esant gyvam, saleziečiai įsikūrė šešiose valstybėse ir išvyko į misijas Pietų Amerikoje.

Išvykstantieji į misijas gavo steigėjo ir mokytojo dvasinį testamentą: „Ieškokite ne pinigų, ne garbės, ne pripažinimo, bet sielų. Ypač rūpinkitės ligoniais, vaikais, senoliais ir skurstančiaisiais. Tegu iš jūsų poelgių pasaulis sužino, kad rengiatės, valgote, gyvenate pagal neturto dvasią, tuomet būsite turtingi pas Dievą ir tapsite žmonių širdžių vadovais.“

Nuolatiniai įtempti darbai nualino kun. Bosko sveikatą. Liūdint daugeliui kunigų saleziečių ir seserų vienuolių ir dar labiau liūdint jo globojamam jaunimui, iškeliavo pas Viešpatį. Jo paskutiniai žodžiai buvo: „Visiems darykite gera, niekam nedarykite blogo. Pasakykite mano vaikams, kad laukiu jų visų danguje.“

Šv. Jono Bosko pavyzdys liudija, kiek daug gali padaryti ir vienas žmogus, jei išdrįsta nuosekliai eiti Evangelijos keliu ir visiškai pasitikėti ne savo gabumais, bet Dievo Apvaizda.

Šv. Jono Bosko laikai buvo sunkūs ir nepalankūs krikščioniškai veiklai. Tačiau jis nedejavo, kad sunku, bet veikė, organizavo, statė, ir Dievas šį darbą laimino. Šiandien ir Lietuvoje reikia panašių darbininkų – kunigų, vienuolių ir pasauliečių, kurie patys eitų Evangelijos keliu ir kitus trauktų juo eiti bei daryti gera.


 

Ganytojo žodis

Maža kibirkštis sukelia didelį gaisrą. Dažnai pakanka, kad Evangeliją paliudytų vienas žmogus, ir daugybė žmonių priartėja prie Viešpaties. Šiandien mes prisimename ne tik tuos tolimų kraštų misionierius, bet ir žadiname širdyje norą būti misionieriais savo aplinkoje.

 Vyskupo Algirdo Jurevičiaus herbas+ Algirdas JUREVIČIUS

Iš Misijų sekmadienio homilijos šeimoms

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune