Pas Viešpatį iškeliavo monsinjoras ALFONSAS SVARINSKAS (1925–1954–2014)
Paskelbta: 2014-07-17 16:39:45

2014 metų liepos 17 dieną, eidamas 90-uosius metus, Vilniuje po sunkios ligos mirė monsinjoras Alfonsas SVARINSKAS.

Alfonsas Svarinskas gimė 1925 metų sausio 21 d. Kadrėnų kaime, Deltuvos valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Pradžios mokyklą lankė Vidiškiuose (1–4 skyrius), Ukmergėje (5 skyrių) ir Deltuvoje (6 skyrių), vėliau įstojo į Ukmergės Antano Smetonos gimnaziją. Namuose auklėtas katalikiška-patriotine dvasia Alfonsas 1942 metas įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, ten besimokydamas įsitraukė į aktyvią pogrindžio veiklą.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai Alfonsas Svarinskas padėjo Didžiosios Kovos apygardos partizanams spauda, maistu ir kitais jiems reikalingais dalykais. Po to, kai keletas suimtų partizanų tardymų metu išdavė jo įsitraukimą į pogrindinę veiklą ir Alfonsas pajuto ypatingą sovietinio saugumo pareigūnų dėmesį, jis 1946 metais, nebaigęs studijų seminarijoje, išėjo pas Didžiosios Kovos apygardos 5-ojo bataliono partizanus, bendravo ir su Vyčio apygardos „Šarūno“ partizanais. Aprūpindavo partizanus medikamentais, spauda, dokumentais.

1946 metų gruodžio 31 dieną Kaune ties Vytauto bažnyčia buvo areštuotas ir pagal turimą sovietinio saugumo medžiagą apkaltintas kaip „Šarūno“ ryšininkas, tris mėnesius tardytas, žiauriai kankintas ir karo tribunolo nuteistas dešimčiai metų pataisos darbų stovykloje. Šį nuosprendį Alfonsas Svarinskas apskundė ir Maskvos įsakymu tribunolo sprendimas buvo panaikintas, tačiau po naujo tardymo ypatingasis pasitarimas (garsioji „trojka“) vėl nuteisė jį tokia pačia bausme. Už antisovietinę veiklą nuteistas 10 metų darbo pataisos lageriu ir 5 metams pilietinių teisių atėmimu. 1947–1956 m. kalėjo Intos ir Abezės (Komija, Rusija) lageriuose, dirbo naktiniu sargu, felčeriu ligoninėje.

Abezėje, Centrinėje lagerio ligoninėje, kartu su Alfonsu Svarinsku kalėjęs vyskupas Pranciškus Ramanauskas 1954 metų spalio 3 dieną slapta įšventino jį kunigu.

Į Lietuvą kunigas Alfonsas Svarinskas grįžo 1956 metais ir buvo paskirtas praktikai Kulautuvoje. Kadangi jis dar nebuvo baigęs viso seminarijos kurso, jam buvo liepta pasirengti moralinės ir dogminės teologijos egzaminams, o, kol to nebuvo padaręs, negalėjo klausyti išpažinčių. Kunigas Alfonsas rimtai pažiūrėjo į jam pavestą užduotį. Jo asmens byloje yra pranešimai apie baigtas vieno ar kito teologijos traktato studijas. Drauge aktyviai įsitraukė į sielovadinę veiklą, ypač skirdamas daug dėmesio darbui su jaunimu. Tai nepatiko saugumo pareigūnams, kurie vėl pradėjo persekioti jaunąjį kunigą. 1957 metų Kūčių vakarą Alfonsas Svarinskas sulaukė saugumiečių kratos. Tą kartą buvo paimta A. Šapokos „Lietuvos istorija“ ir kelios kitos knygos, išleistos dar nepriklausomoje Lietuvoje. 1958 metų sausio 15 dieną buvo perkeltas į Betygalą toms pačioms praktikanto pareigoms, tačiau saugumas ir ten nepaliko jo ramybėje. Vėl užkliuvo kunigo darbas su jaunimu. 1958 metų balandžio mėnesį, trečiąją Velykų dieną, Alfonsas Svarinskas vėl buvo areštuotas ir nuteistas 6 metams už antimarksistinės, antisovietinės literatūros laikymą. Šį kartą Alfonsas Svarinskas kalėjo Mordovijos lageriuose. 1961 metais jį už akių dar kartą nuteisė LTSR Aukščiausiasis teismas, pripažindamas Alfonsą Svarinską ypač pavojingu recidyvistu; dėl to jis buvo perkeltas į ypatingojo režimo kalėjimą, vadinamą „Akmeniniu maišu“.

1964 metų balandžio 12 dieną kunigas Alfonsas Svarinskas buvo išleistas į laisvę ir grįžo į Lietuvą, tačiau 20 mėnesių negalėjo nei būti įregistruotas, nei dirbti kunigo darbo. Tuo metu Alfonsas Svarinskas gyveno Vilniuje, apie tai žinojo milicija, sekė saugumas ir nuolat reikalavo, kad jis išvažiuotų iš Lietuvos. Šių reikalavimų kunigas Alfonsas neklausė, ir tą kartą saugumas jokių represijų nesigriebė.

1965 metų rudenį kunigas Svarinskas buvo paskirtas Miroslavo Švč. Trejybės parapijos vikaru. Ten vėl pasikartojo tie patys saugumo priekaištai: darbas su jaunimu. Pats kunigas Alfonsas tuo metu jautėsi patenkintas savo darbu, tačiau 1970 metų spalio mėnesį sovietinio saugumo reikalavimu buvo perkeltas vikaro pareigoms į Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo parapiją. Ten darbavosi 9 mėnesius, žinoma, vėl apaštalaudamas tarp jaunimo, todėl, kaip rašo jis pats, 1971 metų vasarą „su triukšmu“ buvo perkeltas į Igliaukos Šv. Kazimiero parapiją administratoriaus pareigoms, kartu aptarnaujant ir Patilčių Šv. Petro Išvadavimo parapiją. Igliaukoje suremontavo bažnyčią ir kleboniją. Nuo 1972 metų bendradarbiavo pogrindiniame leidinyje „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“.

1976 metų liepos 12 dieną paskirtas Viduklės Šv. Kryžiaus parapijos klebonu. Ten vėl remontavo bažnyčią ir kleboniją. Kvietė tikinčiuosius ginti religijos laisvę ir savo pilietines teises, rengė tikinčiųjų eisenas ir religines iškilmes, ugdė jaunimą, ypatingą dėmesį skyrė kovai už blaivybę. Šis jo gyvenimo laikotarpis pažymėtas agresyviu tuometinės žiniasklaidos puolimu, nevengiant net prasimanymų ir šmeižto.
.
1978 metų lapkričio 13 dieną kunigas Alfonsas Svarinskas kartu su kitais kunigais disidentais įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, skelbė jo dokumentus. 1983 metais sausio 26 dieną Viduklėje suimtas trečią kartą ir tų pačių metų gegužės 6 dieną nuteistas 7 metams griežtojo režimo lagerio ir 3 metams tremties kaltinant antitarybine agitacija ir propaganda. 1983–1988 metais kalėjo Čiusovo rajono (Permės sritis, Rusija) griežtojo režimo lageriuose.

Kunigas Alfonsas Svarinskas tada lageryje išbuvo penkerius su puse metų. Jį gynė Amnesty International Oregono grupė. 1988 metais Maskvoje besilankiusio JAV prezidento Ronaldo Reigano prašymu Michailas Gorbačiovas sutiko išlaisvinti Alfonsą Svarinską su sąlyga, kad jis iki gyvenimo pabaigos išvyks iš Sovietų Sąjungos. 1988 metų liepos 11 dieną kunigas Alfonsas Svarinskas buvo išlaisvintas ir grįžo į Viduklę, o rugpjūčio 23 dieną buvo ištremtas į Vokietiją be teisės grįžti į Lietuvą.

Gyvendamas Vokietijoje kunigas Alfonsas Svarinskas 1988–1990 metais lankė lietuvių kolonijas visame pasaulyje, bendravo su daugeliu pasaulio veikėjų kaip Lietuvos disidentas, net 12 kartų susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Tik Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, 1990 metų birželio 19 dieną grįžo į Tėvynę.

1990 metų birželio 21 dieną kunigas Svarinskas buvo paskirtas Kauno arkivyskupijos kurijos notaru bei Lietuvos katalikų veikimo centro vadovu, 1990 metų rugpjūčio 25 dieną paskirtas Kauno arkivyskupijos kurijos kancleriu.

1990 lapkričio 14 dieną šventasis popiežius Jonas Paulius II kunigui Alfonsui Svarinskui suteikė Popiežiaus rūmų kapeliono (monsinjoro) laipsnį.

1991–1992 metais Alfonsas Svarinskas – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas.

1991 metų lapkričio 8 dieną buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu. Šias pareigas monsinjoras Alfonsas Svarinskas ėjo iki 1996 metų vasario 28 dienos, kai buvo paskirtas Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos rezidentu. Tarnaudamas kariuomenėje gavo pulkininko laipsnį. 1996 metais buvo paskirtas Kauno arkivyskupijos partizanų, šaulių, politinių kalinių ir tremtinių kapelionu.

1997 metų vasario 10 dieną paskirtas Kauno apskrities karo kapelionu ir Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektoriumi bei Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kunigu talkininku.

1998 metų balandžio 23 dieną paskirtas Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonu. Šias pareigas ėjo iki 2000 metų kovo 30 dienos, kada pats, remdamasis Bažnyčios įstatymais, sulaukęs 75 metų amžiaus pasiprašė išleidžiamas į poilsį ir buvo paskirtas Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentu.

Ukmergės monsinjorui Alfonsui Svarinskui buvo per maža. Jis ir toliau važinėjo po visą Lietuvą, dalyvaudavo įvairiuose renginiuose, jautriai reaguodavo į bet kokį pavojų Lietuvos valstybingumui ir katalikų tikėjimui, organizuodavo maldos budėjimus, atsiimtoje savo tėvų žemėje įkūrė Laisvės kovų parką ir, tikriausiai, sunku būtų suskaičiuoti kryžius, kuriuos jis pastatė savo lėšomis.

Alfonsas Svarinskas yra apdovanotas ir valstybiniais apdovanojimais: Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (1998 m.), Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000 m.) ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2001 m.).

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas visą gyvenimą ištikimai tarnavo savo idealams – Tėvynei ir Bažnyčiai. Ištikimai eidamas kunigo pareigas, jis ne kartą nukentėjo, tačiau visuomet vėl iš naujo imdavosi tų pačių darbų. Jo mintyje buvo viena: tik doras ir tikintis jaunimas gali išsaugoti Tėvynės laisvę. Niekada nesukaupė jokių didesnių santaupų, bet visuomet dalijosi su tais, kurie turėjo mažiau. Nors ir galėjo susidaryti įspūdis, jis niekuomet nebuvo piktas ir rūstus. Galėjo būti griežtas ir kieto nusistatymo, tačiau drauge mokantis ir pajuokauti, atjaučiantis išnaudojamus žmones. Net ir apie savo vargus lageryje pasakodavo su šypsena.

Baigdamas savo autobiografiją monsinjoras Alfonsas Svarinskas rašė: „Esu dėkingas KGB-istams, kad jie mane vertino ir davė gerą slapyvardį „Neispravimyj – Nepataisomas“. Visuomet stengiausi pateisinti jų „gerą“ nuomonę apie mane.“

Palydime į amžinybę tvirtą žmogų, nebijojusį aukotis, visą gyvenimą išlaikiusį ištikimybę. Tegul Viešpats atlygina jam už jo gyvenimo tarnystę.

Monsinjoro Alfonso Svarinsko palaikai atsisveikinimui bus pašarvoti 2014 metų liepos 19 dieną, šeštadienį, Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčios (Šv. Ignoto g. 6) kriptoje. Atsisveikinimas šeštadienį nuo 11 iki 22 valandos ir sekmadienį nuo 9 iki 13 valandos. Sekmadienį, liepos 20 dieną, 13 valandą, palaikai bus perkelti į Šv. Ignoto bažnyčią. Atsisveikinimas bažnyčioje sekmadienį nuo 13 iki 22 valandos ir pirmadienį nuo 8 iki 11 valandos. 11 val. karstas su palaikais bus palydėtas į Vilniaus Šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedrą baziliką.

Laidotuvių šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje pirmadienį, liepos 21 dieną, 12 valandą. Po šv. Mišių, paties monsinjoro prašymu, laidotuvės Dukstynos partizanų kapinėse netoli Ukmergės.
 

Amžinąjį atilsį duok mirusiam, Viešpatie!


Kauno arkivyskupijos kurija

Ganytojo žodis

Evangelija sako, jog apaštalas Jonas pasiėmė Motiną pas save. Ir mes kvieskime ją pas save. Jos artumas keis mūsų gyvenimą. SVEIKA, MARIJA – ir tamsybės sklaidosi, ateina Šviesa – mūsų Viešpats Jėzus Kristus.

 Vyskupo Algirdo Jurevičiaus herbas+ Algirdas JUREVIČIUS

iš homilijos Aušros Vartų atlaiduose

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune