Tamsa ir šviesa
Viename interneto dienraštyje prieš keletą dienų buvo skelbiamas straipsnis „Statistika pranašauja religijos išnykimą?“ Jame bandoma įrodinėti, kad religijos Europos šalyse greitai išnyksiančios.
Kalbančių apie krikščionybės sunykimą netrūko per visą jos dviejų tūkstančių metų laikotarpį. Mes, vyresnės kartos žmonės, prisimename, kaip Chruščiovo laikais septintajame dešimtmetyje fantazuota, kad po dvidešimties metų niekas netikės į Dievą. Šiame propagandiniame straipsnyje suradau vieną teisingą mintį, kad netikinčiųjų būriui gausėti padeda socialiniai veiksniai. Kas yra tie socialiniai veiksniai, nulemiantys žmonių tikėjimą ar netikėjimą? Mokslas? Ne, nes daugybė mokslininkų yra tikintys. Aukšta žmonių dorovė? Ne, nes kaip tik aukštą moralę turintys žmonės dažniausiai tiki į Dievą. Kas tuomet?
Ketvirtojo gavėnios sekmadienio Mišių skaitiniai pagelbės atsakyti į klausimą, kas į visuomenę neša netikėjimo tamsą ir kas ją sklaido. Apaštalas Paulius Efezo krikščionims rašė: „Kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai“ (Ef 5, 8). Apaštalas nurodė tris savybes, kuriomis turi pasižymėti šviesos vaikai, – tai gerumas, tiesa ir teisingumas. Šių dorybių pasigendame visur, kur tik žmonės nutolsta nuo Kristaus Evangelijos.
Kai visuomenėje įsiviešpatauja pykčiai, nesąžiningumas ir melas, tuomet atsiranda tų nelemtų socialinių veiksnių, nulemiančių žmonių nutolimą nuo tikėjimo. Neįmanoma, kad žmogaus širdis būtų pilna neapykantos, godumo bei veidmainystės ir drauge būtų pajėgi priimti Dievą. Šitoks žmogus ieškos argumentų, pateisinančių pasirinktą gyvenimo būdą. Ieškos argumentų, pateisinančių netikėjimą. Geriausiu atveju jis priims kokią nors ezoterinę religiją ar pagonybę, bet nepaliks vietos krikščioniškai Dievo sampratai.
Tikriausiai esate sutikę žmonių, sakančių, kad jie tiki į Dievą, bet netiki Bažnyčia. Jie tvirtina palaiką asmeninį ryšį su Dievu, jam išpažįstą savo nuodėmes, todėl jiems esą nereikalingi jokie tarpininkai. Koks patogus toks tikėjimas! Galima nepaisyti Dekalogo, tik retkarčiais prisiminti Dievą, pagiriojant paprašyti jo atleidimo ir jaustis nekaltam kaip angelui. Tai ne tikėjimas, o jo karikatūra. Todėl apaštalas Paulius mokė krikščionis: „Neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau pasmerkite juos. Nes ką jie slapčia daro, gėda ir sakyti“ (Ef 5, 11–12).
Dar sugrįžkime prie tų socialinių veiksnių, kurie sukuria tikėjimui nepalankią dirvą. Sovietmetį prieš tikėjimą buvo kovojama tiesiogiai. Totalitarinė santvarka vietoj Dievo garbino Leniną. Panašių dalykų šiandien galima pamatyti Kinijoje ar Šiaurės Korėjoje. Anuometinė tikėjimo priespauda Lietuvos nepaliko be padarinių: daugelis atėjo į laisvę labai sužeisti. Atsinešėme ne tik vergiškų įpročių, bet ir silpną tikėjimą. Anuometinė totalitarinė sistema, stūmusi religiją į užribį, tikrai buvo tikėjimui nepalankus socialinis veiksnys.
Išaušus laisvės rytui, kai Bažnyčia rūpinosi gydyti dvasines žmonių žaizdas, daugelis, vedini godumo ar vadovaudamiesi kitais sumetimais, kūrė tikėjimui dar nepalankesnes sąlygas. Naudodamiesi laisve ir dar nesukurtais įstatymais, jie užtvindė visuomenę erotine ir pornografine spauda bei televizijos laidomis, užtvindė kontrabandine degtine, namine, sidrais ir alumi. Godumas kai kuriuos žmones skatino nepaisyti tiesos, sąžiningumo ir elementarios pagarbos šalia esančiam. Viskas buvo kreipiama taip, kad tarnautų vis didesniam pinigų kaupimui. Godumas, seksas ir alkoholis tapo stabais, kuriems paaukojamas ne tik tikėjimas, bet ir žmogiškasis orumas. Ir kaip čia nepakartoti apaštalo Pauliaus žodžių: „Neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau pasmerkite juos“ (Ef 5, 10).
Evangelija pasakoja apie Jėzaus pagydytą akląjį. Nelaimingas žmogus ne tik fiziškai praregėjo – šviesa nušvito ir jo sieloje. Pagydytasis įtikėjo, kad jį užkalbinęs Galilėjos Mokytojas yra Dievo Sūnus, sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“ (Jn 9, 38) ir parpuolęs pagarbino jį. Aklojo pagydymas yra labai simboliškas: neregys įtikėjo į Kristų ir tą pačią akimirką išvydo šviesą. Išsipildė Jėzaus žodžiai: „Aš – pasaulio šviesa, kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse“ (Jn 8, 12).
Mūsų, tikinčiųjų, pareiga kurti aplink save tokią aplinką, kad neturintieji tikėjimo būtų skatinami bent susimąstyti: gal tikrai Dievas yra, jei į jį tikintys yra geri ir sąžiningi žmonės. Tikėjimui augti pačios palankiausios sąlygos yra tokia visuomenė, kurioje laikomasi elementarių žmogiškųjų dorybių – tiesos, teisingumo ir gerumo. Šie žmonės yra tikri Dievo buvimo skelbėjai ir liudytojai.
Bažnyčia ragina per gavėnią daryti gerus darbus. Pats svarbiausias geras darbas, kurį kasdien turime atlikti, – tai būti sąžiningi, tiesūs ir nestokojantys paprasto žmogiško gerumo, kai užuot pykę ar keiksnoję laiminame ir visiems linkime tik gero. Tad būkime Dievo šviesos nešėjais ir liudytojais.
Arkivyskupas S. Tamkevičius
