Rinktis ne mirtį, bet gyvenimą
Vos ne kiekvieną dieną mus pasiekia informacija, kad kažkas nusižudė ar nužudė nekaltą žmogų, kažkas girtas avarijoje žuvo ar pražudė kitą ir pan. Kyla natūralus klausimas: ar tūkstančiai beprasmių mirčių yra kažkoks atsitiktinumas, ar tai vaisius mus supančios kultūros, kurioje nepaliekama vietos Dievui? Artėjant Velykoms, paieškokime atsakymo, kas veda į gyvenimą ir kas stumia į mirtį.
Lozoriaus prikėlimas iš mirties buvo vienas iš paskutinių įvykių, galutinai nulėmusių Jėzaus pasmerkimą. Jėzus su mokiniais atvyko į Jeruzalę, žinodamas, kas čia jo laukia. Iš tikrųjų laukė mirtis ant kryžiaus. Tačiau Jėzus nesvyravo ir ramiai artinosi prie tikslo – skelbė Evangeliją ir liudijo ją, palikdamas ženklų, kuriems niekas negalėjo atsispirti. Vienas iš tokių ženklų buvo Lozoriaus prikėlimas iš kapo. Tai siutino Jėzaus priešus.
Jėzus gerai pažinojo Lozoriaus šeimą, kuri visuomet laukdavo apsilankančio Mokytojo. Deja, paskutinis apsilankymas buvo apgaubtas liūdesio. Jėzui prisiartinus prie Betanijos, Lozoriaus sesuo Morta pranešė, kad brolis jau miręs. Iš jos lūpų nuskambėjo švelnaus priekaišto žodžiai: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“ (Jn 11, 21) Kiek daug šiuose žodžiuose buvo galima pajusti tikėjimo ir pasitikėjimo Galilėjos Mokytoju! Kaip atsakas į šitokį pasitikėjimą pasigirdo Jėzus žodžiai: „Tavo brolis prisikels!“ (11, 23).
Evangelistas pastebi, kad Jėzus prie Lozoriaus kapo pravirko. Čia jis labai žmogiškas ir artimas kiekvienam kenčiančiam žmogui. Jis, kaip žmogus, verkia prie draugo kapo, paskui dėkoja dangiškajam Tėvui ir, kaip Dievas, paliepia: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jėzus veikia kaip gyvybės ir mirties Viešpats.
Ar šiandien sutinkame Jėzų kaip gyvybės davėją? Ar jam pasitraukus nepasigirsta mirties žingsniai? Teatsako pats žmonių gyvenimas.
Prieš dvidešimt metų, stovėdami Baltijos kelyje, svajojome apie laisvę ir gyvenimą. Anuomet leidome Viešpačiui vesti mus laisvės keliu. Kas atsitiko vėliau? Daug kam atrodė, kad už Dievą reikalingesni pinigai, daiktai, valdžia, net alkoholis. Daugelis patikėjo, kad žmogiškai laimei užteks šių apčiuopiamų dalykų. Ir Dievas iš daugelio žmonių gyvenimo pasitraukė, o tada pradėjo viešpatauti mirtis. Kas suskaičiuos subyrėjusias santuokas, pamestus vaikus, paskendusius alkoholyje bei kvaišaluose, žuvusius keliuose, išsišaudžiusius ir nusižudžiusius? Kaip nepasakius drauge su Morta: „Viešpatie, jei tu būtum buvęs tarp anų žmonių, jie nebūtų mirę.“
Šiandien matome išmirštančią Europą. Joje daugybė žmonių yra abejingi Kristui ir krikščioniškam paveldui. Europos šalių vadovai net nepanoro įrašyti į Konstituciją, kad jų valstybės yra išaugusios iš krikščionybės šaknų. Viešojoje erdvėje Kristui nepaliekama vietos – sakoma, kad tikėjimui į Dievą vieta yra tik privačiame žmonių gyvenime. Palikę Kristų, Europos galingieji jau nebežino, nei kas yra šeima, nei kas – žmogus. Viskas tarsi mirties angelo sujaukta ir sudaužyta. O kas toliau?
Yra dvi alternatyvos. Pirmoji – prisidėti prie laidotuvių procesijos: keikti nenusisekusį gyvenimą, dejuoti, kad trūksta pinigų, kad niekas nieko veltui neduoda, kad Lietuva prarastas kraštas ir t. t. Labai gaila, kad daug lietuvių sąmoningai ar nesąmoningai renkasi šį kelią.
Bet yra kita alternatyva, kurią mums primena pranašas Ezechielis. Jo knygoje skaitome: „Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Tikėkite manimi, atversiu jūsų kapus ir prikelsiu jus iš jūsų kapų, mano tauta, ir parvesiu į Izraelio žemę. Jūs žinosite, kad aš VIEŠPATS, kai atversiu jūsų kapus ir prikelsiu jus iš jūsų kapų, manoji tauta! Duosiu jums savo dvasią, kad atgytumėte, parvesiu jus į jūsų žemę, kad žinotumėte, jog aš, VIEŠPATS, tai pasakiau ir padariau, – tai VIEŠPATIES žodis'“ (Ez 37, 12b–14). Pranašas savo laiku kietasprandei tautai rodė šią gyvybės perspektyvą ir kvietė atsigręžti į Dievą. Šiandien Bažnyčia atlieka šį pranašišką uždavinį. Vienų mylima, kitų niekinama, ji nepaliauja budinti žmonių protų ir sąžinių ir vis priminti – be Dievo nebus gyvenimo, liks tik niūri laidotuvių procesija.
Bažnyčia tik primena antrąją alternatyvą ir ragina ją rinktis, tačiau kiekvienas žmogus yra laisvas rinktis mirties ar gyvybės kelią. Žmogus gali rinktis pagonybę, šamanizmą, „Naujojo amžiaus“ religijas, net kovoti prieš Dievą ar tiesiog gyventi, tarsi Jo nebūtų. Bet jis gali rinktis Dievo kelią, gali kasdien jam sakyti „taip“. Sakome „taip“, kai paliekame nuodėmės kelią. Priimame Dievą į savo gyvenimą, kai bandome įsiklausyti ne į minios, bet į savo sąžinės balsą ir evangelines vertybes iškeliame į aukščiausią vietą, o visa kita – antrame plane. Bažnyčia prieš Velykas Lozoriaus prikėlimo šviesoje kviečia mus rinktis ne mirtį, bet gyvenimą.
Arkivyskupas S. Tamkevičius
