Gavėnios kelionė pagal Benediktą XVI
Gavėnios metu susitelkiame ties kryžiaus slėpiniu – jo centre yra begalinė Dievo meilė silpnam ir klystančiam žmogui. Šalia kryžiaus stovi Motina Marija. Ji žino, kad nepalengvins Sūnaus kančios ir mirtis neišvengiama, bet meilė verčia ją būti čia, ant Golgotos, ir kentėti drauge. Tie, kurie meilės turėjo mažiau, išbandymo neištvėrė. Po kryžiumi, deja, nebematome vyrų, išskyrus mylimąjį Jėzaus mokinį Joną
Gavėnia yra skirta paauginti mūsų meilę tiek, kad nepabėgtume nuo Kristaus kryžiaus, kai jis savo našta šiek tiek paliečia mūsų pečius. Gavėnia yra tarsi Krikštui besiruošiančio katechumeno kelias, krikščioniško gyvenimo mokykla, kurioje pasikartojame tai, kas mūsų tikėjimo kelionėje yra svarbu. O svarbiausia – išmokti ištverti visus gyvenime sutinkamus sunkumus ir juos įprasminti, kaip tai padarė Dievo Motina po kryžiumi.
Popiežius Benediktas XVI, kalbėdamas apie gavėnią, pastebi: „Niekas taip gerai nepadeda rimtai žengti keliu į Velykas ir rengtis švęsti Viešpaties prisikėlimo – džiugiausios ir iškilmingiausios visų liturginių metų šventės, – kaip leidimasis būti vedamam Dievo žodžio.“
Gavėnios kelionę pradėjome su dykumoje besimeldžiančiu ir velnio gundomu Kristumi. Ši scena nepaprastai artima mūsų žmogiškai būčiai. Mes gyvename pasaulyje, kuriame darbuojasi velnias ir nenuilstamai gundo prie Viešpaties artintis trokštantį žmogų. Gavėnia pakvietė mus atsitraukti nuo kasdienybės triukšmo ir maldoje bei pasninke panirti į Dievo artybę, kad geriau atskirtume gėrį nuo blogio ir laimėtume pergalę prieš bet kokį gundymą.
Antrąjį gavėnios sekmadienį buvome su atsimainiusiu Kristumi ant Taboro kalno ir klausėmės jo kalbos apie Jeruzalėje laukiantį kryžių. Gavėnios metu mąstome ir apie mūsų dievišką perkeitimą, kuris galimas tik įsijungiant į kryžiaus slėpinį. Apmąstydami šį slėpinį, suvokiame, kad reikia panašiai kaip Kristui numirti, kad mūsų gyvenime įvyktų gilus pasikeitimas; kad leistumės būti perkeisti Šventosios Dvasios veikimo – taip, kaip šv. Paulius pakeliui į Damaską. Tik tuomet būsime prikelti, jei turėsime drąsos mirti su Kristumi. Mirti nuodėmei, blogiui.
Trečiąjį gavėnios sekmadienį sutikome Jėzų, prašantį samarietę vandens. Gavėnia bando sužadinti mūsų širdyse troškimą gyvojo Dievo, kuris vienintelis gali numalšinti žmogiškos širdies troškulį. Jėzus pažadėjo duoti gyvojo vandens. Gyvasis vanduo – tai Dievo malonė, kurią kiekvienas esame gavę per Krikštą ir kurią turime išsaugoti iki amžinojo gyvenimo slenksčio.
Ketvirtąjį gavėnios sekmadienį mąstėme apie neregio išgydymą. Jis priminė mūsų aklumą, kai laikinus dalykus dažnai vertiname labiau už amžinuosius. Kristus nori atverti mūsų vidinį regėjimą, kad mūsų tikėjimas darytųsi vis gilesnis ir mes Jame galėtume atpažinti mūsų Išganytoją. Jis apšviečia visas gyvenimo tamsybes ir leidžia žmogui gyventi kaip „šviesos vaikui“.
Penktąjį gavėnios sekmadienį žvelgėme į Lozoriaus prikėlimą. Popiežius Benediktas XVI kalba: „Bendrystė su Kristumi šiame gyvenime rengia mus nugalėti mirties ribą, kad Jame gyventume per amžius. Dievas sukūrė žmogų prisikėlimui ir gyvenimui, ir ši tiesa žmonių istorijai, jų asmeninei egzistencijai, jų visuomeniniam gyvenimui, taip pat kultūrai, politikai, ekonomikai suteikia autentišką ir galutinį matmenį. Be tikėjimo šviesos visa visada lieka užsklęsta kape be ateities, be vilties.“
Gavėnios kelionę užbaigsime Velykų tridieniu, kuris primins Eucharistijos įsteigimą, Jėzaus mirtį ant kryžiaus, ir atnaujinę Krikšto pasiryžimus lauksime Kristaus prisikėlimo. Benediktas XVI kalba: „Atnaujindami Krikšto pažadus iš naujo išpažįstame, kad Kristus yra Viešpats mūsų gyvenimo, kurį Dievas mums dovanojo. Krikšto sakramentu panardinti į Kristaus mirtį ir prisikėlimą, kasdien vis iš naujo esame kviečiami išlaisvinti širdį iš materialių daiktų naštos, iš savanaudiško prisirišimo prie „žemės“, skurdinančio mus ir trukdančio mums būti atviriems Dievui ir artimui.“
„Tradicinėmis pasninko, gerų darbų ir maldos praktikomis, įsipareigojimu atsiversti gavėnia moko vis radikaliau gyventi Kristaus meile. Skurdžiau padengdami stalą, mokomės įveikti savo egoizmą ir gyventi dovanojimo bei meilės logika; ko nors atsižadėdami, mokomės nukreipti savo žvilgsnį nuo mūsų pačių, greta savęs atrasti kitą ir daugelio brolių veiduose atpažinti Kristų.“ „Malda leidžia mums naujai suvokti laiką: juk be amžinybės perspektyvos laikas tik skaičiuoja mūsų žingsnius link horizonto be ateities. O maldoje surandame laiko Dievui ir įžengiame į tą artimą bendrystę su Juo, kurios niekas iš mūsų nebeatims.“
Gavėnios metas yra laikas, skirtas savo silpnybėms sumažinti ir , sąžiningai patikrinus savo gyvenimą, priėmus Sutaikinimo sakramentą, ryžtingai žygiuoti Kristaus link.
Tepadeda Sopulingoji Motina mums užbaigti šią gavėnios kelionę ir sulaukti šviesaus Kristaus prisikėlimo ryto.
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
