Švč. Mergelė Marija, kurios Gimimo iškilmės susirinkome švęsti Šiluvoje, ką tik girdėtame Evangelijos pasakojime pasilieka tarsi fone, šešėlyje. Evangelijos ištrauka, sakytume, daugiau kalba apie jos Sužadėtinį šv. Juozapą. Kalba apie tą, kuris pats neištaria žodžio, o tik atlieka tai, ką jaučia esant būtina.
Juozapo veikla remiasi dviem aiškiais kriterijais, kurie yra šalia jo. Pirmiausia – tai Dievo žodis, netgi naktyje pažadinantis.:„Kelkis... ir bėk“, „kelkis... ir keliauk“. Šiame žodyje taip pat nurodomas ir antrasis kriterijus, dėl kurio Juozapas veikia. Tai Kūdikis ir Motina – Jėzus ir Marija. Būtent dėl jų Viešpats vis prabyla į Juozapą, kurį pašaukė būti tyliu ir ištikimu Šventosios Šeimos Globėju.
Tad Marija ir Jėzus iš tiesų nėra šios Evangelijos ištraukos pakraštyje, bet pačiame jos centre. Jie yra Viešpaties dėmesio centre. Jie yra Juozapo širdyje ir jo gyvenimo bei visos veiklos centre.
Juozapo veikla nėra tikslas savaime; nėra kažkas tokio, kieno dėka pasirodytum pats sumanus ir svarbus. Šią veiklą įkvepia tie, kuriuos Juozapas myli: Kūdikis ir Motina – Jėzus ir Marija. Jie Juozapui svarbesni už poilsį, didesnį komfortą, savanaudiškai suprastą ramybę, asmeninius planus.
Kita vertus, Kūdikis ir Motina nėra tik pasyvūs Juozapo globos „vartotojai“. Savo artumu bei meile jie tuo pačiu yra jo atrama ir atgaiva, įkvėpimas ir prasmė.
Šiandien Šiluvoje ypač meldžiamės už Policijos, Valstybės sienos apsaugos ir Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojus bei jų šeimas. Tai žmonės, kurių tarnyba tam tikru būdu yra panaši į šv. Juozapo misiją. Ir jų pagalba, rūpestis, budėjimas yra reikalingi visą parą, kiekvieną dieną. Ir jų tarnyba galiausiai yra ne dėl ko nors kito, o dėl žmonių; dėl to, kad kiekvienas galėtume gyventi oriai ir saugiai. Gyventi ramybėje.
Prieš 22 metus rugsėjo 7-ąją čia, Šiluvoje, meldęsis popiežius Jonas Paulius II linkėjo mums šios ramybės apaštalo Pauliaus žodžiais: „Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė!“ (Kol 3, 15). Šios ramybės vieta pirmiausia yra žmogaus širdis. Ne savanaudiškame abejingume apmirusi, ne diktatūros grandinėmis sukaustyta, bet laisva, mylinti ir ištikima žmogaus širdis.
Tokia ramybė lydėjo šv. Juozapą, globojantį Kūdikį ir Motiną. Tai Kristaus ramybė. Kaip Šiluvoje priminė šv. Jonas Paulius II, „Kristaus atnešta ramybė yra Jis pats, Jo asmuo, Jo paslaptis“ (1). Neužtenka vien paviršutinės, išorinės taikos ir ramybės, nors ir ji, be abejo, yra reikalinga. Neužtenka taikos ir ramybės, kuri remiasi vien kurios nors žmonių grupės profesiniu pasirengimu, jų naudojamomis išmaniomis technologinėmis priemonėmis. Taika ir ramybė yra kiekvieno iš mūsų atsakomybė.
Apaštalas Petras sako: „Šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15). Šiuos žodžius Šiluvoje pabrėžė ir šv. Jonas Paulius II, sakydamas, jog čia atsiveria nuostabi proga mūsų, kaip krikščionių, atsakomybei: turime labiau gyvenimu negu žodžiais parodyti, jog taika yra tvirta, kai esame atviri Dievui ir Jo žodžio šviesoje stengiamės atpažinti, kas iš tiesų yra vertinga, moralu, kokia yra mūsų gyvenimo prasmė (plg. 3). Šiuos dalykus ne visada atspindi daugumos laikysena: ji taip pat gali vesti „į religinio abejingumo ir pragmatizmo pelkę“, kurioje taika sudūžta (3).
Prieš keturis šimtmečius Šiluvos laukuose pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija su motinišku rūpesčiu sakė: „Verkiu dėl to, kad prieš tai šioje vietoje buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama.“ Kaip tada, taip ir šiandien ji kviečia, kad iš mūsų darbų ir gyvenimo, iš mūsų širdžių nebūtų išstumtas Kristus ir Jo ramybė.
Užtariant Švč. Mergelei Marijai ir Šventosios Šeimos bei visos Bažnyčios ištikimam Globėjui šv. Juozapui, sergėkime savo širdyse Viešpatį Kristų. Visi kartu melskime to, ko šią dieną Šiluvoje prieš 22 metus mums meldė šv. Jonas Paulius II: kad atidžiai klausytume „Jėzaus žodžio – to gyvybės žodžio, kuris čia buvo pasėtas prieš amžius“; kad visi rastume bendrą kalbą ir tarpusavio pasitikėjimą; kad gyvenime vadovautumės „ne asmeniniu ar kolektyviniu egoizmu, bet meilės ir vienybės idealais“ (5).
Telaimina Dievas Lietuvą. Jo ramybė teviešpatauja mūsų širdyse.
