Viešpats kalba širdies tyloje
Evangelistas Morkus pasakoja apie susitikimą prie Galilėjos ežero: „Ten atveda jam kurčią nebylį...“ Tikėjosi, kad Jėzus padės ir pagydys. Šiandien gal būtų paprasčiau – su klausos aparatu žmogus šį tą gal jau galėtų girdėti... ir toliau pasilikdamas izoliuotas ir vienišas.
Tai, ką Jėzus daro, yra svarbu tiems žmonėms, kurie jo veikimą patyrė, bet taip pat tiems, kurie matė, sužinojo, patyrė. Išgydymas buvo milžiniškas įvykis tam žmogui. Jo gyvenime viskas pasikeitė. Tikrai tikiu, Dievas gali taip padėti, Jam nėra ribų ir kliūčių. Jėzus gydė gyvendamas žemėje, tai vyksta, pvz., Lurde ir kitur. Bet šis išgydymas mums kalba dar daugiau.
Pasaulyje vis labiau esame vieni su kitais susieti. Norime būti ryšio zonoje. Rašome, skambiname, perduodame žinias. Bet vaizdai, garsai, bangos, triukšmas taip pat gali apkurtinti ir atskirti vienus nuo kitų. Ar dažnai paskambiname kam nors ir sakome: „Noriu išgirsti tave, paklausyti tavęs“? Dažniausiai patys imame berte berti savo žinias ir naujienas. Tik dažnai esame panašūs į nebyliojo kino aktorius, nes niekas mūsų negirdi ir nesiklauso. Savotiški kurčnebyliai. Ir vienišieji.
Išvystytos komunikacijos laikais vienatvės gali būti daugiau, negu bet kada. Vieniši žmonės, kai jų artimieji toli. Vieniši sutuoktiniai, užsiėmę skirtingais rūpesčiais. Vieniši tėvai, kurie neskiria dėmesio ir laiko vaikams ir vaikai, kurie nesikalba su tėvais.
O blogiausia – negirdime ir nesiklausome savęs pačių nei Viešpaties, kuris prabyla tyloje, širdies gelmėje. Tiesiog ten nenusileidžiame. Mus supa globali, visuotinė komunikacija, tačiau nebėra bendravimo tarp „tu“ ir „tu“. Ramus sėdėjimas ir bendravimas taip dažnai lieka tik romantinėms kino istorijoms.
Todėl reikšmingas kurčnebylio pagydymas. Jėzus jį pasiveda nuošaliau nuo minios, kad tikrai pajustų, jog nėra Jėzui tik vienas iš minios, o vienintelis, kuriuo jis domisi. Įdeda pirštus į ausį, paliečia liežuvį – tai vienintelė ir išraiškinga kalba, kurią kurčnebylys galėjo suprasti. Ir tuo jam sako, kad nori pagydyti. Dievui ir kitiems skausmas matyti kurčią žmogų, todėl atsidusęs tarė: „Atsiverk!“
Tu, kuris gyvenai atsiribojęs – atverk savo širdį žmonėms, kuriems reikia tavęs ir kurių tau reikia, kad būtum žmogumi.
Atsiverk žmogui, kuris nori bičiuliautis su tavimi.
Atsiverk tam, kuris nori išsipasakoti savo vargus ir niekas jo neklauso.
Atverk ausis ir pajudink liežuvį tam, kuriam reikia paguodos žodžio, kaip ir tau jų kada nors reikės.
Atverk ausis persekiojamų krikščionių dejonei, pabėgėlių skausmui. Išgirsk ne tik savo siekį gyventi geriau ir patogiau, bet ir jų troškimą – kartais tokį paprastą, bet esminį: išlikti gyviems.
Nusileisk į savo širdį ir klausykis ten tyloje prabylančio Viešpaties. Klausykis Dievo ir klausykis savęs, kad suprastum, ko Viešpats nori iš tavęs ir ko tu pats iš tiesų trokšti. Nebūk žaisliuku, įrankiu, valdomu bangomis, TV, internetu.
Gera, kad Dievui nereikėtų dūsauti matant mus atsiribojusius ir užsidariusius vienas nuo kito. Gera, kad kiti matydami mus atvirus ir besiklausančius galėtų sakyti: „Jis gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba.“
Iš tiesų, žmogui klausyti ir kalbėti, susisiekti su kitu yra esminis dalykas, kad jis galėtų būti žmogumi. Ausys ir burna – įprastinis mūsų susikalbėjimo įrankis, bet kartu simbolis gebėjimo bendrauti. Juk sugebame perduoti žinią ir ją priimti kitais būdais, kai negalime pasakyti ar išgirsti. Kurtumo ir nebylumo pagydymas yra išvadavimas iš to giliausio nepajėgumo pasiekti kitą žmogų, pranešti jam savo žinią ir priimti jo.
Tai paliečia ir giliausią mūsų santykį – santykį su Dievu. Visu savimi šaukiu – Viešpatie, pagydyk ir mane. Kai dar negaliu kalbėti taip, kai reikia, bent atodūsiais, bent labai netobulai maldauju pagydymo ir mano ausų bei burnos atvėrimo.
Pradedame Šilinės atlaidus, švęsime Gimimą Tos, kuri išgirdo, patikėjo ir šlovino Dievą. Esame čia, kad sektume Ja, kad mokytumės iš Jos. Visų pirma klausytis Viešpaties žodžio, paraginimo. Nenutildyti jo balso, atkreipti dėmesį. Norime ne tik išgirsti Dievo žodį, be taip pat jį priimti, patikėti kaip Marija. Šis žodis drąsina, stiprina, teikia viltį. Ir tai džiugina, tada galima giedoti, galime šlovinti kartu su Marija sakydami: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju.“
