Vasariškai giedrą, tačiau jau paskutinį vasaros sekmadienį į piligriminę Marijos šventovę Šiluvoje švęsti Padėkos už laisvę dienos daugelis piligrimų atkeliavo pėsčiomis, dalyvaudami tradicinėse piligrimų eisenose nuo Tytuvėnų ir Dubysos. Piligrimų eisenų, prasidėjusių ir visaip trukdytų sovietmečiu (jų organizatoriams bei dalyviams tekdavo patirti KGB persekiojimų), tradicija gyvuoja ir tęsiasi taip pat ir mūsų Nepriklausomybės metais – šia malda dėkojame Dievui už laisvės dovaną, nepaliaujamą Švč. M. Marijos užtarimą mūsų „laisvės byloje“, meldžiamės už laisvės kovų dalyvius.
Eisenoje nuo Tytuvėnų piligrimus vedė Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Drauge su šio krašto piligrimais nuo Tytuvėnų į Šiluvą ėjo ir Tarptautinės organizacijos už tradiciją, šeimą, nuosavybę (TFP) nariai – Lietuvos bičiuliai, rinkę parašus mūsų Nepriklausomybės siekiui paremti 1990 metais.
Piligrimų eisenai nuo Dubysos vadovavo Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius. Su Rožinio malda, giesmėmis keliavusieji – seserys vienuolės, arkivyskupijos parapijų tikintieji ir ypač daug jaunimo, jaunųjų savanorių – dalį kelio ėjo Piligrimų taku per Šiluvos šilą, apmąstydami Kristaus Kryžiaus kelią su kun. Povilu Narijausku prie keturiolikos koplytėlių, pastatytų okupacijų, tremčių, Holokausto, Sausio 13-osios aukoms atminti.
Maždaug vidudienį, po beveik dviejų valandų kelio, piligrimai pasiekė Šiluvos baziliką ir joje drauge šventė padėkos Eucharistiją, prašė Viešpaties gailestingumo mūsų tėvynei Lietuvai, atmindami, pasak pradžios giesmės žodžių, jog „Viešpats mano tautos stiprybė“.
„Mišios yra pati brangiausia dėkojimo malda. Dėkokime už daugybę dovanų, kurias gavome asmeniškai, ir laisvės dovaną mūsų tautai“, – sakė Eucharistijai vadovavęs arkivysk. S. Tamkevičius, sveikindamas vyskupą Eugenijų, brolius kunigus, visus piligrimus, ypač laisvės gynėjus, Jono Pauliaus II piligrimų centro bendruomenės jaunimą, gausiai dalyvavusį eisenoje, vėliau giedojusį Mišių metu.
„Jau 26 metus dėkojame Dievui už laisvę. Ji buvo dangaus dovana – jos galėtume ir neturėti“, – vėliau sakė ganytojas savo homilijoje, atkreipdamas dėmesį, jog Dievas leido subyrėti sovietų imperijai, leido jau antrąsyk istorijoje mūsų tautai kurti nepriklausomą valstybę.
Homilijoje buvo pakviesta pažvelgti į laiko ženklus, kurie yra pavojingi mūsų dienų tėvynei. Tai moralinis reliatyvizmas, kai atmetamos bendražmogiškos ir krikščioniškos vertybės, tikros meilės stygius, grėsmingai visuomenėje plintantis pesimizmas.
Kaip krikščionis turi žvelgti į šiuos laiko ženklus? Pasak ganytojo, visur – darbuose, versle, visuomenėje, šeimose – privalome išsaugoti savo krikščioniškąją tapatybę, visur branginti Kristaus tiesą. Lietuvai ypač reikia puoselėti meilę. Tikros meilės pavyzdys – Jėzaus mirtis ant kryžiaus už visų išgelbėjimą. Homilijoje pakviesta būti džiaugsmo nešėjais, atsakingai rinkti Lietuvai vadovausiančius žmones, kad jie matytų silpnesnius, kenčiančius, vargstančius, paraginta prašyti Viešpatį pagalbos, kad kasdien ne griautume, bet kurtume laisvos Lietuvos gyvenimą (visą homiliją žr. >> ).
Bendruomeniniuose maldavimuose, be maldos už tėvynę, jos žmones, Bažnyčią Lietuvoje, melstasi už taiką visame pasaulyje, ypač Ukrainoje, Šventojoje Žemėje, Sirijoje ir kitur.
Padėkos už laisvę šventė kasmet yra tarsi įžanga į didžiuosius Švč. M. Marijos Gimimo atlaidus, kurie jau netrukus prasidės Šiluvoje.
Išsamią atlaidų programą rugsėjo 7–15 d. žr. čia >>
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
<
