Kauno arkivyskupo S. Tamkevičiaus homilija švenčiant Šv. Jono Krikštytojo iškilmę arkikatedroje (2011 06 24)
Paskelbta: 2011-06-24 22:11:22

 Kas bus iš to vaiko?

Girdėjome Evangelijos pasakojimą apie tai, kaip nusenusiems tėvams Elzbietai ir Zacharijui gimė berniukas, kuriam gimdytojai parinko Jono vardą. Keistas buvo tėvų pasirinkimas, nes šio vardo giminėje nebuvo, pagal žydų tradiciją kūdikiui duodamas tik giminėje jau esantis vardas. Dar labiau žmones nustebino, kad davus berniukui vardą nebylys Zacharijas pradėjo kalbėti ir šlovinti Dievą. Šioje istorijoje žmonės matė Dievo pirštą. Apie tai plačiai sklido kalbos; žmonės stebėjosi ir klausė: „Kas bus iš to vaiko?“

Iš tikrųjų Dievas šį vaiką ruošė svarbiai misijai – būti šaukliu ateisiančiam Mesijui, ruošti kelią pasaulio Gelbėtojui. Evangelistas Lukas labai taupiai kalba apie Jono pasiruošimą misijai: „Kūdikis augo ir jo dvasia tvirtėjo. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos“ (Lk 1, 80).

Atkreipkime dėmesį į mintį, kad Jonas „gyveno dykumoje“. Dykuma – tai vieta, kur nėra jokio gamtos žavesio: smėlynai, akmenys, skurdūs krūmokšniai, išdžiūvusi žemė ir labai kaitri saulė. Dykumoje nėra nieko, kuo žmogus galėtų žavėtis. Dykuma neblaško dėmesio ir sutelkia žmogaus mintis į Kūrėją. Dėl šios priežasties pirmaisiais amžiais Dievo artumos ieškoję krikščionys dažnai apsigyvendavo dykumoje. Taip atsirado atsiskyrėliai, o vėliau iš jų išaugo vienuolynai.

Jeigu vyras ar mergina nutaria pašvęsti savo gyvenimą Dievui, gyvenant vienuolyne, pirmiausia jie turi pagyventi vadinamojoje „dykumoje“ – atlikti noviciatą. Trejus ar daugiau metų pasitraukia nuo gyvenimo triukšmo, meldžiasi, medituoja, naudoja kitas dvasią ugdančias priemones ir ruošiasi savo gyvenimo misijai.

Kai jaunuolis apsisprendžia pasišvęsti Dievui kunigystėje, jis taip pat atsiskiria nuo pasaulio ir penkerius metus studijuoja, meldžiasi, bando įsigyti reikiamų dorybių ir tik tada gauna šventimus ir siuntimą skelbti Evangeliją.

Į krikščionišką santuoką taip pat turėtų būti einama per dykumą. Pabudusi meilė natūraliai traukia jaunus žmones į kūnišką artumą. Dykuma būna tuomet, kai iki santuokos gyvenama skaisčiai, ruošiantis savęs dovanojimui ir dovanos priėmimui. Tai galima padaryti tik suvaldant savo potraukius, jusles ir kasdien žvilgsnį kreipiant į Dievą.

Dabartinis gyvenimo tempas, begaliniai rūpesčiai žmones išsemia tiek dvasiškai, tiek fiziškai ir daugelis pajunta būtinybę nors kelioms dienoms pasitraukti į nuošalumą, kad susigrąžintų dvasinę harmoniją. Vis populiaresnės darosi uždaros rekolekcijos, kai savaitei ar bent savaitgaliui užsidaroma nuo pasaulio ir padedant dvasios vadovui gilinamasi į pačius svarbiausius žmogiškosios būties klausimus. Šioje dykumoje ryškiai suspindi Dievo veidas, ir žmogus tampa dvasiškai tvirtesnis įveikti jį pasitinkančius sunkumus.

Galėčiau paliudyti iš savo patirties: daugiausia dvasinės šviesos esu gavęs per ilgas rekolekcijas. Prieš keturiasdešimt metų turėjau galimybę visą atostogų mėnesį praleisti vienumoje meldžiantis ir mąstant apie amžinuosius dalykus. Geros rekolekcijos yra didelė Dievo dovana, kurios dėka aiškiai suvokiama, kad Dievas žmogaus gyvenime yra viskas ir kad be jo gyvenimas liktų nykus ir tuščias.

Dykuma, nors labai svarbi, nebuvo pats svarbiausias šv. Jono Krikštytojo gyvenimo laikotarpis. Svarbiausia buvo prieš akis – pakviesti žmones daryti atgailą: atsisakyti nuodėmės ir atsigręžti į Dievą. Pasiryžusius keistis jis krikštijo Jordano vandeniu. Kai vieną dieną prie Jordano atėjo Jėzus, šv. Jonas Krikštytojas parodė jį žmonėms, sakydamas: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“

Šv. Jono Krikštytojo misija buvo paskelbti ir paliudyti Kristų. Jis savo misiją vainikavo kankinyste už tiesą. Panašiai savo misiją atliks jo skelbtasis Mesijas Jėzus Kristus – jis mirs už mūsų nuodėmes, kad mes nebemirtume.

Šv. Jono Krikštytojo Gimimo šventė yra priminimas mums visiems, kad Jėzus Kristus turi būti nuolat skelbiamas ir rodomas, kad visos žmonių kartos turėtų galimybę jį pažinti ir pamilti. Šią misiją šiandien atlieka Bažnyčia, t. y. mes visi, per Krikštą tapę Dievo tautos nariais.

Bažnyčia nesiekia jėga primesti tikėjimo, bet jį tik siūlo kiekvienam geros valios žmogui. Pirmiausia ji kviečia žmogų į dykumą, į tylą. Tik nurimus, tik tyloje galima Šventajame Rašte surasti begalinius dvasinius turtus. Tik tyloje suvokiama, kad didžiausias žmogaus priešas yra nuodėmė, kurią reikia pašalinti. Kad didžiausia laimė ne gauti, bet duoti, kitiems suteikti džiaugsmo.

Antras dalykas, kurį siūlo Bažnyčia, – tai bendruomenė, mylinti Kristų ir bandanti gyventi pagal jo nurodymus. Sakau – bandanti, nes Bažnyčios nariai nėra klysti negalintys teisuoliai, bet paprasti geros valios žmonės, pasiryžę sekti paskui Kristų, darantys atgailą ir drąsiai priimantys visus gyvenimo iššūkius. Sekti paskui Kristų, gyventi Evangelija pavieniam žmogui būtų labai sunku. Dėl to Kristus paliko Bažnyčią ir pažadėjo, kad jos nenugalės net pats pragaras.

Šiandien mes apmąstome ir džiaugiamės savo didžiąja bendruomene – Kauno arkivyskupija. Drauge dėkojame Dievui už savo parapijos, savo vienuolyno, savo maldos grupės bendruomenę, su kurios nariais kasdien bendraujame. Džiaugdamiesi, kad turime privilegiją sekti Kristų drauge su kitais, pasiryžkime ne tik laukti, ką mums duos bendruomenė, bet rūpinkimės, ką mes jai duosime. Jonas Krikštytojas už ją atidavė net savo galvą.

Arkivysk. S. Tamkevičius

 

 

Ganytojo žodis

Evangelija sako, jog apaštalas Jonas pasiėmė Motiną pas save. Ir mes kvieskime ją pas save. Jos artumas keis mūsų gyvenimą. SVEIKA, MARIJA – ir tamsybės sklaidosi, ateina Šviesa – mūsų Viešpats Jėzus Kristus.

 Vyskupo Algirdo Jurevičiaus herbas+ Algirdas JUREVIČIUS

iš homilijos Aušros Vartų atlaiduose

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune