Arkivyskupo S. Tamkevičiaus homilija (2011 08 03)
Paskelbta: 2011-08-04 09:22:10

Kryžių kalnas ir Dubysos slėnis

Kiekvienais metais paskutinį liepos sekmadienį tūkstančiai piligrimų automobiliais ir pėsčiomis keliauja į Kryžių kalną, kur švenčiama Kristaus kryžiaus išaukštinimo šventė. Nuo senų laikų lietuviai statė kryžius ant Meškuičių piliakalnio kaip savo tikėjimo, vilties ir meilės ženklus. Buldozerinis ateizmas šiuos ženklus naikino, vildamasis, kad su naikinamais kryžiais bus sunaikintas ir tikėjimas. Tačiau buvome liudininkai, kaip tos viltys neišsipildė: prievartos sistema subyrėjo, o Kryžių kalnas tebestovi ir traukia ne tik Lietuvos piligrimus – jį lanko tikintieji iš viso pasaulio.

Po savaitės, pirmąjį rugpjūčio šeštadienį, į Dubysos slėnį prie Ariogalos susirenka tūkstančiai Lietuvos tremtinių, jų vaikų ir vaikaičių. Tiesa, kasmet tikrųjų tremtinių vis mažėja, nes kai kurie jau būna užbaigę šios žemės kelionę. Tremtiniai į Dubysos slėnį neveža ir nestato kryžių. Žilagalviai tremtiniai atvyksta su savo išgyventa kančia, savo neštais kryžiais ir ne tik su jais. Atvyksta su savo tikėjimu, kuris juos stiprino žiaurios prievartos ir neteisybės metais. Atvyksta su meile, kuriai įpareigoja krikščioniškas tikėjimas. Tremtiniai nesišaukia dangaus keršto savo buvusiems kankintojams, bet meldžia Dievo gailestingumo sau ir visiems, taip pat ir savo skriaudėjams. Tik toks gali būti tikinčio žmogaus atsakas į patiriamas neteisybes.

Iš visų Lietuvos kampelių susirinkę tremtiniai, dalyvaudami Mišių aukoje, dėkoja Dievui už malonę, kad kryžiaus kelias per Sibiro taigas, Kazachstano dykumas ir Užpoliarės speigus parvedė į Tėvynę ir leido sulaukti laisvės ryto.

Laimingas žmogus, kuris, išgyvenęs daug vargų, bet išlaikęs Dievo meilę, gali Mišių aukos metu savo gyvenimo kryžių pastatyti šalia Kristaus kryžiaus. Kodėl laimingas?

Bet koks kryžius visuomet skaudžiai žeidžia, panašiai, kaip jis žeidė Jėzų Kristų. Ant kryžiaus prikaltas Viešpats dejavo: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai!“ Kančia atveria žmogaus širdyje sunkiai gyjančią žaizdą, tačiau kai ji padedama prie Kristaus kryžiaus, siela nurimsta, nes Dievo meilė yra stipresnė už bet kokį blogį. Padėdami savo kryžių prie Kristaus kryžiaus, mes dalyvaujame žmonijos išganymo misijoje. Išsipildo tai, ką apaštalas Paulius rašė apie savo kentėjimus: „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1, 24). Štai kodėl laimingas yra kiekvienas kenčiantis žmogus, jeigu tik jis yra nušviestas Kristaus kryžiaus šviesos.

Tačiau vargas žmogui, jei jis kenčia be Kristaus. Tuomet jo širdyje įsiviešpatauja nusivylimas ir pyktis, kuris ne kuria, bet griauna. Klaikias jaunų žmonių žudynes surengęs žudikas Norvegijoje niekuomet nebūtų galėjęs pasirinkti neapykantos ir žudymo kelio, jei būtų buvęs nušviestas Kristaus kryžiaus šviesos. Be tos šviesos jis manė žudymu pasitarnausiąs savo tėvynei.

Ar ne panašiai elgėsi bolševikai, kurie galvojo, kad sunaikindami visus, kurie, jų supratimu, buvo liaudies priešai, likusius padarys laimingus? Negailestingai naikino ne tūkstančius, bet milijonus visiškai nekaltų žmonių, net vaikus. Tremčiai pasmerkti mūsų tautiečiai buvo kalti tik tiek, kad netinginiavo, negirtuokliavo, rūpinosi savo vaikais, o Tėvynė jiems buvo brangus žemės kampelis. Neapykanta visuomet yra akla ir jos aukomis dažnai tampa visiškai nekalti žmonės.

Kristaus kryžiaus šviesoje nepabuvę žmonės drauge nėra pažinę paties svarbiausio dalyko – begalinės Dievo meilės. Ši meilė žmogų padaro labai stiprų. Kančia ateina ir praeina, bet meilė palieka ir gydo visas žaizdas.

Kryžių kalnas dėl to ir traukia žmones, nes jie čionai atneša ne tik savo kryžius, bet ir savo tikėjimą. Kryžių kalnas – tai tikėjimo, vilties ir meilės kalnas. Tai liudija kiekvienas kryžius ir kryželis, kurį pastato mylinčios širdys. Todėl kryžių nederėtų statyti, jei iš širdies dar nebūtų pašalintas pyktis ir neatleista visiems skriaudėjams.

Ačiū Tau, Viešpatie, už mūsų kančios kelią, nes Tu ėjai ir eini drauge su mumis. Tu juo ėjai pirmas ir Tavo meilė pasiekia visas žmonių kartas.

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
 

Ganytojo žodis

BROLIAI SESERYS, šiandien mūsų užduotis – nenusiminti, save dovanoti kitiems meilės būdu ir šitaip mūsų krašte įtvirtinti vienybę, solidarumą per save leidžiant Dievo Dvasiai įeiti į pasaulį, būti Jos kanalu. Dievas ieško tokių liudytojų, kurie gyventų tiesa ir dvasia ir Jo artumą dovanotų pasauliui.
Tegu ŠVENTOJI DVASIA kreipia, džiugina ir drąsina mūsų širdis skelbti Gerąją Naujieną.

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas
+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Svečių namai

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune