Išaukštinta žemėje ir danguje
„Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ – šiuos Apreiškimo knygos (12, 1) žodžius Bažnyčia skiria paimtajai į dangų Švč. Mergelei Marijai. Mūsų šventinė nuotaika įsilieja į Visuotinės Bažnyčios pagarbą išaukštintajai Dievo Sūnaus Motinai.
Marijos Ėmimo į dangų šventė skatina ne tik švęsti ir džiaugtis Dievo Motinos išaukštinimu, bet drauge įsigilinti į kelias labai svarbias tiesas, galinčias turėti didelę įtaką mūsų siekiams bei darbams. Ši šventė primena Marijos išaukštinimą danguje, bet jo iki galo nesuvoktume, jei neprisimintume kito Marijos išaukštinimo, įvykusio kiek anksčiau žemėje. Tai įvyko Apreiškimo metu, kai angelas jaunai Nazareto mergaitei pranešė apie Dievo nutarimą išsirinkti ją savo Sūnaus motina ir kai Marija pasakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38).
Šie Marijos žodžiai nulėmė pradžią naujos eros, kurios centre yra pasaulio Gelbėtojas Jėzus Kristus. Dievo Sūnaus įsikūnijimas buvo žmogaus protui sunkiai suvokiamas Marijos išaukštinimas. Iš tikrųjų Marija buvo paprasta mergaitė, panaši į daugelį Izraelio dukrų, bet Dievas panoro, kad būtent, ji, Marija, išnešiotų ir pagimdytų jo Sūnų, kad ji būtų žmonijos atstovė, dalyvaujanti pasaulio gelbėjimo misijoje. Apmąstydami Marijos išaukštinimo slėpinį, dėkojame Dievui už šią tyrą mergaitę, kuri pažinusi Dievo valią nesuabejojo pasakyti: tebūnie.
Kaip labai buvo išaukštinta Marija, pirmoji suvokė šv. Jono Krikštytojo motina Elzbieta. Susitikusi Mariją ji paskelbė: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ (Lk 1, 42–43). Pati Marija taip pat suvokė savo išaukštinimą, tačiau labai nuolankiai pasakė: „Didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas!“ (Lk 1, 49). Marija yra gražiausias Dievo kūrinys, nė mažiausiu žingsneliu nenukrypęs nuo jo valios. Apie tai byloja jos pasiryžimas nuolankiai priimti Aukščiausiojo sprendimą sunkiai suvokiamos Dievo paslapties akivaizdoje.
Iš Senojo Testamento žinome kitą moterį Ievą, kuri taip pat buvo nuostabus Dievo kūrinys. Tik ji nesugebėjo šėtonui pasakyti ne. Gundytojas klastingai siūlė, kad nepaklusdami Dievui Ieva ir Adomas būsią kaip dievai. Gundomiesiems patiko šis apgaulingas pasiūlymas. Tačiau joks kūrinys niekada negali būti kaip Dievas.
Nukrypimas nuo Dievo valios ir apgaulingos didybės siekimas visuomet neša pragaištingiausius vaisus. Šitai mes akivaizdžiai matėme dviejų XX amžiaus tironų Hitlerio ir Stalino istorijose. Jų portretai kabojo klasėse, įstaigose, būdavo nešami eisenose. Stalinas buvo vadinamas tėvu, mokytoju ir vadu. Ir tuo pat metu šis vadinamasis tautų tėvas milijonus žmonių išžudė, ištrėmė ar numarino badu. Ne vienas iš jūsų esate patyręs šio tėvo sprendimų siaubą, kai dundėjo traukinio ratai, veždami jus į Sibirą. Kai žmogus Dievui sako ne ir gyvena pagal savo užgaidas, tuomet jis tampa ne Dievo, bet piktojo bendradarbiu ir kartu labiausiai save pažemina.
Kiekvienas iš mūsų galime rinktis – ištikimybės Dievui kelią, kurį rinkosi Marija, ar netikros, apgaulingos didybės, neklusnumo Dievui kelią, kuriuo žengė pirmoji žmonijos motina Ieva. Nuo šio pasirinkimo priklausys, kokie vaisiai bus subrandinti mūsų širdyje ir gyvenime.
Šiandien matome ne tik moteris, bet ir vyrus, besirenkančius Ievos kelią. Žmonės renkasi ne Dievo rodomą kelią, bet savo kelius; ieško ne Dievo, bet savo valios. Ir ką jie suranda? Šitie žmonės bando save įtikinti, jog Dievo jiems nereikia, nes jį atstoja pinigai, galia ir pramogos. Jie siekia turėti vis daugiau teisių gyventi taip, kaip diktuoja nepasotinami norai. Todėl šiandien Europoje ir pas mus matome liūdną vaizdą: visi kalba apie teises, bet retas mąsto apie pareigas. Visi nori daug turėti, bet retas sugalvoja duoti. Kalba apie meilę, bet turi galvoje aistrą ir seksą. Kalba apie vaikų teises, bet žudo milijonus apsiginti negalinčių kūdikių. Gina net moraliai iškrypusį elgesį, o doruosius kaltina, kad jie negerbia iškrypimų. Žmonės nenori dirbti, bet labai nori gauti kuo didesnes pašalpas.
Kai žmonių tarpusavio santykiuose nelieka Dievo, tuomet dažniausiai nelieka nei teisingumo, nei meilės. Vietoj meilės įsiviešpatauja neapykanta. Jos išsiliejimą akivaizdžiai matėme praėjusią savaitę. Paaugliai ir jaunimas, apie kurių teises Anglijoje buvo daug kalbama, bet kurių ugdymu mažai kas rūpinosi, susibūrė į plėšikų gaujas ir daužė, degino bei grobė viską, kas pakliuvo. Visa tai, kas įvyko Anglijoje ir kiek anksčiau Norvegijoje, yra tik pirmasis didelio pūlinio, atsiradusio gyvenant be Dievo, pratrūkimas. Šią tikrovę taikliai apibūdina ta pati Apreiškimo knyga: „Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai milžiniškas ugniaspalvis slibinas <...> Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn“ (12, 3–4). Argi nematome aplink save į žemės purvą nužertų suaugusiųjų ir jaunuolių, kurie galėjo šviesti kaip žvaigždės, o dabar tik mąsto, ką pavogti, ką apgauti ar ką suvedžioti.
Šiandien mūsų akys ir širdys krypsta į danguje išaukštintą mūsų Motiną Mariją. Ji yra ryškiai spindinti žvaigždė dabarties sutemose. Jeigu į ją kryptų daugelio žmonių akys ir širdys, mes turėtume kitokį pasaulį. Žmonių gyvenime būtų daug šviesos ir vilties.
Švč. M. Marija iki savo galutinio išaukštinimo keliavo ne rožėmis klotu keliu, bet visuomet budėjo, saugodama pažadėtą ištikimybę Dievui. Būtų labai gera, jei Marijos išaukštinimą danguje ne tik paminėtume, bet ir pasiryžtume sekti jos pėdomis.
Dangun paimtoji Mergele Marija, padėk mums tai suprasti ir tuo gyventi.
