Arkivyskupo S. Tamkevičiaus homilija švenčiant Kristų Karalių (2011 11 20)
Paskelbta: 2011-12-01 13:07:24

 Dėmesys mažiausiems broliams

Per Kristaus Karaliaus iškilmės Mišias skaitoma Evangelija apie Žmogaus Sūnų, pasaulio pabaigoje teisiantį žmones. Prie Karaliaus sosto surinkti visi – tikintieji ir agnostikai, darę gera kitiems ar rūpinęsi tik savimi, per visą gyvenimą dalijęsi meile ar alsavę pykčiu ir kėlę žmonių susipriešinimą. Dievo duotas laikas jau pasibaigęs. Nuo dabar nebus laiko, nebus sakoma ‚vakar‘, ‚rytoj‘ ar ‚šiandien‘, nes bus amžinas ‚dabar‘. Žmogus jau negalės keistis nei į gera, nei į bloga. Kristus Karalius, tas pats, kuris mylėdamas žmones už juos mirė ant kryžiaus, perskirs surinktuosius prie jo sosto ir vieniems pasakys: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“, o kiti išgirs: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!“

Klausantis Evangelijoje užrašytų Karaliaus žodžių: „Eikite šalin nuo manęs“, suvirpa mums širdys. O jeigu tenai, kairėje, atsidurtume mes ir staiga suvoktume neatitaisomą praradimą? Kaip tuomet? Mirties nuosprendis nėra toks baisus, kaip tas, kurį paskelbs Žmogaus Sūnaus. Prieš mirties nuosprendį nusikaltėlis dar gali apgailėti savo nusikaltimus ir atsigręžti į Dievą, tačiau Paskutinio teismo valandą pasikeitimui laikas bus pasibaigęs.

Paskutinio teismo aprašyme netikėčiausia tai, kad Žmogaus Sūnus neišskaičiuoja sunkių nusikaltimų, tokių kaip apgavystės, suvedžiojimai, žmogžudystės, bet pasako tik vieną nusikaltimą: jūs nemylėjote nei Dievo, nei žmonių. Meilės Dievas jums buvo nereikalingas ir jį pašalinote iš savo gyvenimo. Todėl eikite šalin ir gyvenkite be meilės per visą amžinybę. Žmogaus Sūnus teis už beširdiškumą sutiktiems savo gyvenimo kelyje: „Kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte.“ Kur nėra meilės, ten atsiranda palankiausia dirva vešėti sunkiausiems nusikaltimams.

Didžiausia Evangelijos staigmena – jog Kristus Karalius kiekvieną žmogų, net patį didžiausią nelaimėlį – vargšą, ligonį, praeivį ar kalinį tapatina su savimi. Krikščioniui atveriama tikrovė: kasdien sutikdami gyvenimo pakraščiuose atsidūrusius vargšus, ligonius, alkoholikus, nuskriaustus vaikus, kalinius, sutinkame ne tik juos, bet juose – patį Kristų.

Pripažinkime, kad ir mes, tikintieji į Jėzų Kristų, kartais būname toli nuo šio evangelinio žvilgsnio į kitus. Ar sutikę ko nors stokojantį, nepradedame svarstyti, kad gal pats kaltas dėl savo bėdų, arba bandome teisintis, kodėl turime rūpintis kitais, kai ir patys daug ko stokojame ir neatsiginame kasdienių rūpesčių? Dar mažiau mūsų dėmesio susilaukia priklausomybę turintys alkoholikai ar narkomanai, kaliniai. Tačiau Evangelija įsakmiai ragina kiekviename iš šitų nelaimėlių matyti Kristų, nes Dievas juos myli ir nori, kad ir jie Paskutinio teismo dieną išgirstų Karaliaus sprendimą: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji.“

Evangelijos pasakojimas apie Paskutinį teismą, nors ir sukrečia mus, iš tiesų yra vienas pačių gražiausių liudijimų, kokios nelygstamos vertės žinią mums yra palikęs Jėzus Kristus.

Šiandien labai madinga kalbėti apie žmogaus teises, ir kai kas mano, kad tai mūsų dienų demokratijos laimėjimas. Tai netiesa. Apie žmogaus teises, nelygstamą žmogaus vertę Kristus kalbėjo prieš du tūkstančius metų. Šiandien galime tik apgailestauti, kad priėmusieji krikščionybę ne visi ir ne visuomet suvokia evangelinę tiesą: kiekvienas yra be galo vertingas Dievo akyse, o mūsų dėmesys net pačiam labiausiai pasigailėjimo vertam yra mūsų meilės Dievui matas. Jei nėra pagarbos žmogui, nėra ir meilės Dievui.

O kaip reikia šio evangelinio žvilgsnio mūsų dienomis, kai iš visų pusių esame lenkiami rūpintis tik savimi. Kaip reikia šiandien Evangelijos šviesos valstybės vadovams, politikams, tarnautojams, įmonių savininkams, verslininkams – visiems, nuo kurių sprendimų ir tarnystės priklauso šimtų tūkstančių paprastų, dažnai apsiginti nepajėgiančių žmonių kasdienybė.
Šiandien, matydami daug kur viešpataujantį beširdiškumą, ne visada susimąstome, kodėl taip yra. Ne Dievas kaltas, kad tarp žmonių dažnai tvyro negailestingumas, neapykanta ir susipriešinimas. Kalti visi, kurie užtvėrė kelius Kristaus Evangelijai ir atvėrė juos egoizmui bei neapykantai. Kalti mes visi, kurie per mažai sielojomės ir dirbome, kad žmonės pažintų meilės Dievą ir kiekviename žmoguje matytų jo veidą.

Evangelija mus kviečia į meilės žygį. Juo labiau Evangelijos šviesa palies žmonių protus ir širdis, juo laimingesnė bus visuomenė, nes joje bus daugiau mylinčių, nesmerkiančių ir gera linkinčių žmonių. Ne pinigai ir ne pasaulio galingieji mus išgelbės. Išsigelbėjimas – labai paprastuose, bet drauge ir nepaprastuose Kristaus žodžiuose: „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte!“

Arkivyskupas S. Tamkevičius

 

Ganytojo žodis

Evangelija sako, jog apaštalas Jonas pasiėmė Motiną pas save. Ir mes kvieskime ją pas save. Jos artumas keis mūsų gyvenimą. SVEIKA, MARIJA – ir tamsybės sklaidosi, ateina Šviesa – mūsų Viešpats Jėzus Kristus.

 Vyskupo Algirdo Jurevičiaus herbas+ Algirdas JUREVIČIUS

iš homilijos Aušros Vartų atlaiduose

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune