Arkivyskupo S. Tamkevičiaus homilija arkikatedroje (2012 04 18)
Paskelbta: 2012-04-19 12:21:34

 Du Mokytojo klausimai

Evangelijoje pasakojama, kaip Jėzus su savo mokiniais atkeliavo į Pilypo Cezarėjos apylinkes ir jų paklausė: „Kuo jūs mane laikote?“ Petras tuojau atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16). Jėzus pagyrė Petrą ir pažadėjo: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 18–19). Ketindamas patikėti Petrui Bažnyčios vairą, Jėzus atkreipia jo ir kitų mokinių dėmesį, ko labiausiai reikia, atliekant šią pareigą. Ir tik gavęs labai aiškų tikėjimo patvirtinimą, Jėzus pažada ant Petro, kaip uolos, pastatyti savo Bažnyčią.

Evangelijoje yra kitas pasakojimas apie Jėzaus pasirodymą po prisikėlimo ant Galilėjos ežero kranto ir klausimą tam pačiam Petrui: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ Petras, daug negalvodamas, atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu.“ Išgirdęs atsakymą, Jėzus tarė: „Ganyk mano avinėlius.“ Tada klausė antrą kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Sulaukęs teigiamo atsakymo, Jėzus vėl liepia ganyti jo aveles. Prisikėlęs Viešpats trečią kartą pakartoja: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Mokytojas tarsi netiki jo atsakymu, bet pakartojo tai, ko buvo kupina jo širdis: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu.“ Po šio tris kartus patvirtinto meilės atsako Jėzus leidžia Petrui rūpintis Dievo tautos reikalais.

Ar tiki į Jėzų Kristų? Ar myli Jį? Į šiuos du klausimus turi sąžiningai atsakyti kiekvienas vyras, ketinantis prisiimti kunigišką tarnystę – skelbti Evangeliją ir padėti žmonėms siekti galutinio tikslo.

Pirmiausia reikia tikėjimo, be kurio net negalima žengti pirmo žingsnio. Tikėjimas nėra prekė, kurią galima nusipirkti, nėra tiesa, kurios galima išmokti. Tai dovana, kurią reikia priimti ir leisti jai vesti palaimingus vaisius. Pilypo Cezarėjos apylinkėse šią dovaną pirmasis gavo Petras. Kodėl jis, o ne kuris nors kitas apaštalas? Į klausimą atsako Velykų ryto įvykiai. Jėzus pasirodo ne Poncijui Pilotui, ne Erodui, bet prie jo kapo skubančioms moterims. Tikėjimu Jėzus apdovanoja mokinį Joną, kuris bėgte bėgo prie Mokytojo kapo ir pirmasis įėjo vidun. Tikėjimo malonei gauti neužtenka teologijos studijų, reikia širdies atvirumo tiesai ir gėriui.

Tikėjimo malonė nepanaši į nesikeičiančią dovaną. Tikėjimo dovana gali augti ir skleistis, bet gali mažėti ir net numirti. Žmonės, žvelgdami į jiems nuoširdžiai tarnaujantį kunigą, mato jame gyvą Kristų. Tačiau būtų bėda, jeigu nematytų gyvo kunigo tikėjimo. Nuo tikėjimo dovanos yra neatskiriami tikėjimo darbai, kuriuos apaštalas Paulius vadina dvasios vaisiais. Laiške galatams rašo: „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. <...> Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“ (Gal 5, 22–24).

Kunigo tarnystėje, be tikėjimo, dar yra labai svarbi meilė. Neatsitiktinai Jėzus net tris kartus klausė Petrą, ar šis jį myli, ir tik sulaukęs labai aiškaus atsakymo pavedė jam savo kaimenę. Tik meilės gaivinamas tikėjimas tampa jėga, leidžiančia kunigui gerai atlikti Kristaus pasiuntinio tarnystę.

Meilė Kristui nėra emocijos. Paskutinės Vakarienės metu nuplovęs mokiniams kojas Jėzus kalbėjo jiems: „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“ (Jn 14, 21). Kunigas savo meilę Kristui patvirtina kiekvieną kartą, kai laikosi į vyskupo rankas sudėtų įsipareigojimų, kurie ne visuomet yra lengvi. Celibatas nėra sunkiausias įsipareigojimas. Jei kunigas su meile tarnauja žmonėms, parapija tampa jo šeima, kurią jis myli ir kuria rūpinasi. Kur kas sunkesnis yra klusnumas ir ištikimybė Bažnyčiai – nuo liturgijos iki Bažnyčios mokymo. Ne atsitiktinai popiežius Benediktas XVI Didįjį ketvirtadienį griežtai pasisakė prieš tuos kunigus, kurie bando savaip interpretuoti Bažnyčios mokymą.

Kristus klausė Petrą: „Ar myli mane labiau, negu šitie?“ Kunigui „šitie“ yra jo parapijiečiai. Kunige, ar myli Jėzų labiau už vaikus, priimančius Pirmąją Komuniją? Ar myli labiau už tėvus, besirūpinančius savo vaikų žemiškuoju likimu? Ar myli labiau už senatvės ar ligos kryžių nešančius parapijiečius?

Pati didžiausia dovana, kurią esu gavęs vaikystėje, seminarijoje ir per visą kunigišką tarnystę, buvo pasauliečiai, seserys vienuolės ir kunigai, kurie švietė giliu tikėjimu, meile ir aukos dvasia. Jų tikėjimo ir meilės liudijimas man buvo šviesa, padėjusi eiti pirmyn, ir atrama, kai kartais apsiniaukdavo dangus.

Ačiū jums, broliai kunigai, seserys vienuolės ir pasauliečiai, kad esate vienybėje su savo vyskupais ir padedate jiems atlikti Dievo patikėtą tarnystę.


Arkivysk. S. Tamkevičius

 

Ganytojo žodis

Evangelija sako, jog apaštalas Jonas pasiėmė Motiną pas save. Ir mes kvieskime ją pas save. Jos artumas keis mūsų gyvenimą. SVEIKA, MARIJA – ir tamsybės sklaidosi, ateina Šviesa – mūsų Viešpats Jėzus Kristus.

 Vyskupo Algirdo Jurevičiaus herbas+ Algirdas JUREVIČIUS

iš homilijos Aušros Vartų atlaiduose

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune