„Tegul šventasis Juozapas kasdien įkvepia ir lydi link Jėzaus“, – sakė arkivyskupijos kurijos sielovados skyriaus vadovė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė, gegužės 27-osios vakarą padėkodama visiems, kurie padėjo surengti ar ištikimai kartu keliavo per visą Šv. Juozapo metams skirtą penkių tarptautinių susitikimų ciklą „Juozapo paslaptis“.
Nuotoliniuose pokalbiuose šį tylų, bet labai svarbų Išgelbėjimo istorijos dalyvį vis kitais, dažnai netikėtais aspektais pristatė penki Dievo vyrai iš Škotijos, Airijos, Didžiosios Britanijos, Slovakijos. Pokalbius vertė Agnė Ivaškevičiūtė, dalyvius laimino kunigas Rastislavas Dluhý CSsR, o juose buvo galimybė užduoti klausimų ir išgirsti svečių šalių žmonių patirtį, ir šių gyvų susitikimų stebėtojai mielai tuo pasinaudodavo.
„Mes nežinome iš Evangelijos apie Juozapo žodžius, bet žinome apie jo darbus. Juozapui buvo pasakyta su šeima bėgti į Egiptą. Jis nešvaistė laiko veltui, kėlėsi ir ėjo. Nedelsė Dievui atsiliepti“, – sakė baigiamajame pokalbyje tėvas Vaclavas Hypius, CSsR Bratislavos–Prahos redemptoristų provincijolas, kalbėdamas apie ištikimybę kaip esminę dorybę santykyje tiek su Dievu, tiek ir žmogiškuose pašaukimuose. Juozapas žinojo, kaip elgtis, nes jis buvo ryšyje su Dievu.
Tėvas redemptoristas atkreipė dėmesį, jog tokie žodžiai, kaip ištikimybė, ištvermingumas, kuriais apibūdiname šventąjį Juozapą, nebėra dažnai vartojami šiuolaikinėje visuomenėje, o būti ištikimam visą gyvenimą darosi neįprasta. Ši krizė išgyvenama kartu su tapatybės ir priklausymo kam nors krize. Šiais laikais, pasak t. Vaclavo, net ir meilės „galiojimo laikas“ baigiasi. Ištikimybė, pašnekovo žodžiais, nėra konservatyvumas: kad kažkas būtų gyva, turi būti nuolat atnaujinama.
„Ištvermė ir ištikimybė susijusi su džiaugsmu. Evangelija nieko nesako, kad Juozapas būtų buvęs liūdnas ar prislėgtas. O tam buvo pagrindas, nes jo gyvenimas buvo sudėtingas“, – kalbėjo tėvas Vaclavas ir apie mūsų žmogiškąsias situacijas, kai jos būna panašios, kai ne viskas vyksta taip, kaip norėtųsi. Dėl to svarbu atpažinti, ko Dievas nori. Tai, pasak pašnekovo, nelengva, tačiau įmanoma, ypač prašant, kad užtartų Juozapas – tas, kuris buvo / yra arti Dievo.
Pokalbyje tą vakarą, atsakant į gausius klausimus, be kita, pasidalyta mintimis ir apie vyrų tikėjimą. Pašnekovas iš Slovakijos sakė, jog ir jo šalyje nelengva prisišaukti vyrų į bažnyčias. Bet labai svarbu pastebėti atėjusius vyrus bažnyčiose, kur statistiškai būna daugiau moterų, juos užkalbinti kad ir paprastomis kasdienėmis, visiems svarbiomis temomis.
„Maldelė po maldelės – tai moterų būdas melstis“, – sakė tėvas Vaclavas, pajuokaudamas, jog tuo metu vyrai dažniausiai „dingsta“. Vyrams būdingiau melstis su mažiau žodžių, bet karšta širdimi, – tėvui redemptoristui didžiausią įspūdį yra padaręs vien tik vyrų kartu sukalbėtas „Tėve mūsų“. Šiuos Šventojo Juozapo metus, svečio per nuotolį mintimi, būtų galima pavadinti ir Vyrų tikėjimo metais.
Vaizdo įrašas
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
