į pirmą puslapį
Arkivyskupo Liongino Virbalo medžiagos archyvas >>
Žolinė – tikėjimo ir vilties žinia
Paskelbta: 2016-10-24 17:06:20

2016 m. rugpjūčio 15 d.
Homilija Pažaislyje švenčiant Švč. M. Marijos Ėmimą į dangų

 Žolinė – Marijos Ėmimo į dangų šventė visada šviesi, pakylėjanti ir drauge artima, paprasta. Esame čia su lūkesčiu širdyje šventės išsiskleidimo – pamaldomis, vaizdais ir melodijomis, prašome palydėjimo ir palaimos sau ir artimiesiems. Nesvarbu, kas būtume – žemdirbiai, mokytojai, studentai, darbininkai, verslininkai, šis lūkestis atveria širdis tam, kas turi ateiti, kas mūsų laukia, ir taip norsi, kad tai būtų gera, sėkminga, laiminga.

Švęsti Žolinę reiškia keliauti kartu su Marija, pasitikinčia Dievo žodžiu, kasdienybėje su Juo gyvenančia, kantriai ir veikliai laukiančia jo išsipildymo. Švęsti Žolinę reiškia švęsti Motinos ir jos Sūnaus meilę, artimumą. Evangelijoje girdėjome Marijos giesmę: „Mano siela šlovina Viešpatį.“ Tiek daug džiaugsmo ir ramaus pasitikėjimo šioje giesmėje. Šiandien labiau negu bet kada galioja jos žodžiai: „Didžių dalykų padarė man Visagalis.“ Šie Marijos žodžiai – iš jos susitikimo su Elzbieta, bet juos pritaikome visam jos gyvenimui. Taip pat ir Kalvarijos dramai. Ji buvo su savo Sūnumi kančios metu, ji yra su Juo ir Jo dievystės spindėjime.

Švęsti Marijos Ėmimą į dangų reiškia švęsti tikėjimą. Turime gražių Žolinės papročių. Gėlių, žalumynų puokštės, mūsų šiandien atnešamos į bažnyčią, reiškia Marijos dvasinę brandą ir gausybę malonių, kuriomis Dievas apdovanojo savo Sūnaus ir mūsų Motiną. Bet visi gražūs papročiai, žolynų šventinimai jungiasi su tuo, kas svarbiausia, – su esminiu Marijos gyvenimo įvykiu, jos paėmimu į dangų. Panašiai, kaip graži skarelė ant motinos galvos. Ji graži, kai šalia mama, bet kas iš jos, jei motinos nebūtų.

Taigi švenčiame tikėjimą. Tą patį, kuris skatino džiaugtis Velykomis, Kristaus prisikėlimu. Mirtis, kuri baisiu šalčiu suspaudžia kiekvieno širdį ir absoliučiai neišvengiama, vis dėlto nėra visagalė. Yra, kas aukščiau mirties. Dievas, prikėlęs Jėzų, dovanoja neparėpiamo gyvenimo akiratį ir Jo Motinai Marijai. Marija paimta į dangų, kad gyventų, kad būtų pripildyta džiaugsmo, šviesos, šlovės. Sėjos ir žaliuojančio lauko natūrali atbaiga – aruodas, obels žiedo – prinokęs vaisius, žmogaus gyvenimo – dangus.

Todėl švęsti Marijos Ėmimą į dangų reiškia švęsti viltį. Tai diena, kai matome išsipildant Jėzaus duotą pažadą: kas į Jį tiki, tas turės amžinąjį gyvenimą ir bus prikeltas paskutinę dieną. Marijos likimas – įžanga, ženklas to, kas laukia mūsų visų; to, kam yra skirtas žmogus. Esame skirti ne kapinėms, o dangui. Marija, kaip skelbia šlovinimo giesmė, „visos Bažnyčios amžinojo išaukštinimo pradžia ir paveikslas, o žemės keleiviams tikrosios vilties ir paguodos žvaigždelė“.

Būti skirtam dangui nereiškia negyventi žemėje ar ja nesirūpinti. Tiek daug kalbame apie naują pasaulį, apie teisingesnę ateitį. Trokštame taikos, supratimo, broliškumo. Deja, karų nemažėja, skaldantys konfliktai tik plečiasi. Bet ir šalia mūsų galime pamatyti, kad silpniausi nustumiami į pakraštį, galingiausi ir turtingiausi pasiekia, kas jiems naudinga. Tik viltis, kuri pranoksta žmogiškus apskaičiavimus ir išskaičiavimus, skatina nepasiduoti egoizmui, t. y. rūpintis vien savimi, arba desperacijai, kai nieko daugiau nebesiekiama. Kristaus žinia, Kristaus Evangelija turi perkeičiančią ir įkvepiančią galią.

Ši Kristaus žinia – ne taisyklės, kurių turiu laikytis, o kelias, kuriuo galiu eiti, kuriuo Jis kviečia eiti. Nes tai kelias, kuris keičia pasaulį ir – kad ir kaip patetiškai skambėtų – veda į dangų. Ne kažkada pasieksimą dangų, o dangų, prasidedantį žmogaus širdyje ir pilnatviškai išsiskleidžiantį Dievo artumoje. Toks buvo Marijos kelias. Tokiu keliu, skatinami Jėzaus ir lydimi Jo Motinos Marijos, ir mes visi esame kviečiami žengti kasdieną.

+ Lionginas Virbalas
Kauno arkivyskupas metropolitas